Vietoje įžangos. Šis straipsnis nėra naujas ir nelabai lengvas skaityti, mat gimė „iš reikalo“, sostinėje kilus ir pergalingą apogėjų pasiekus privačių darželių steigimo bumui. Darželiai – gerai. Ne visai gerai buvo galvoti, kad privatūs savaime geresni už valstybinius. Taip, žinoma, kai moki nemenką sumelę kas mėnesį, tai kitaip vaizduotis, matyt, ir neišeina arba labai jau nesinori, bet… Ne apie pinigus kalba – apie Barborytę ir kitus vaikus – mūsų ateitį ir džiaugsmą. Ji dabar tikrai jau turėtų lankyti mokyklą, bet darželio patirtis paprastai niekur nedingsta. Prakalba vėlėliau.

GELBSTINT EILINĘ BARBORĄ

Pavydėtinas populiarumas

Barboros vardas mums dažniausiai asocijuojasi arba su XVI a. LDK didike Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaite, kuri, anot šiuolaikinių grožio ir mados ekspertų, jei gyventų dabar, būtų labiausiai fotografų medžiojama įžymybė (gaila, kad negyvena), arba su populiariausių vardų sąrašu: 2014 m., pavyzdžiui, Barboros vardas Lietuvoje suteiktas 94 mergaitėms, 2015-aisiais – net 106-ioms.

56 ir 1 Barbora

Barborai, apie kurią bus kalbama, dabar dveji su uodegėle. Ji viena iš 57 bendravardžių, gimusių 2013 m. Gyvena Vilniuje, yra gražutė, putlutė, tamsių plaukų, kuriuos mama susuko ant piršto, sulenkė perpus ir surišo spalvota gumyte. Tokia šukuosena – du ragiukai – jai labai tinka ir patinka. Barbora niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų: taip pat sėkmingai tebedaro į sauskelnes, kaip ir kiti dar nesugeba sugaudyti visų grikių, kurie taip ir taikosi pabėgti iš dubenėlio, kai kotleto gabaliukas niekaip nesusitaria su šakute, Barbora jį dviem pirštais iš lėkštelės ištraukia, pasmeigia, apsižvalgo aplink, ar visi mato ( jei ne kalnas pas Mahometą, tai Mahometas pas kalną), tada iš lėto kelia šakutę prie burnos. Po kelių sėkmingo starto akimirkų – nesėkmė: eilinis gabaliukas su visa šakute atsiduria po stalu. Barbora klausiamai žiūri į bičiulius prie stalo, bet visi užsiėmę savais kotletais, kopūstais ir makaronais. Atsistoti negalima, kojos turi būti po stalu. Kaipgi šakutė? Nei ji, nei pati Barbora nelabai kam rūpi. Balsas už kadro: „Barbora, greičiau valgyk, kiekvieną pirmadienį šitaip, privažiuoja savaitgaliais močiučių po dvi, maitina juos ten, šeria, paskui neįmanoma dirbt, vėl viskas iš naujo, tarsi būtų pirmoji diena išvis.“ ( Štai, pasirodo, kur šuo pakastas – močiutės. Tai bjaurybės, gadina vaikus! Ir nepagalvotum!) Laimė, kad Barbora buvo spėjusi šiek tiek užkąsti, dabar gavo pusę kriaušės ir atsigerti. Pietūs baigti.

    Ženklai, kuriuos regintis turėtų pamatyti, o girdintis išgirsti

            Ir visgi Barbora kai kuo skiriasi: kviečiama žaisti dalyvauja nenoriai, ne iškart atsiliepia kviečiama vardu, jei žaidžia, tai savotiškai: užsilipa ant plastmasinės čiuožyklės ir nei pati čiuožia, nei kitiems leidžia. Netoli jos esantiems iš kažkur ant rankų atsiranda dantukų žymės, nugara į Barborą auklėtoja stengiasi nepasisukti, nes kaipmat kažkas nutiks, tuoj pasigirs dūdų orkestras, kas tokiais atvejais užsako muziką, lieka paslaptis, bet spėjama, kad Barbora. Kai  draugai parklupę ant kelių palaimingai žaidžia, ji mėgsta numauti jų šlepetes ir kažkur nudėti. Spalvoti kamuoliukai sudomina tik tada, kai didelėmis valios pastangomis pagaliau yra surinkti ir padėti į vietą. Tada ji  tyliai prieina ir vienu judesiu išverčia…

   „Vaikai, nežaiskite su Barbora, ji nerinko žaislų“

            Kažkam atsakingam trūksta kantrybė, decibelai auga, mergaitė – į ašaras, jai įsakoma tuojau pat surinkti, toji nerenka, traukiasi atatupsta, tada be jokių ceremonijų yra pasodinama ant dailios rožinės kėdutės, kad nurimtų. Barbora nė nemano to daryti, ji beviltiškai dairosi aplink, verkia vis garsiau, veidas šlapias – teka ir iš akių, ir iš nosies, bando stotis, sulaikoma jėga, kol nesurinko – nevalia. Negalima nei kad kiti mažyliai padėtų, negalima su Barbora kalbėtis, neduoti jai jokių žaislų, nekreipti dėmesio, eiti žaisti. „Nepadės tau, Barbora, niekas, ir nežiūrėk čia taip. Sėdėsi tol, kol nusiraminsi, o paskui eisi rinkt. Su vaikais tu šiandien nežaisi.“ „Šitaip ji gali bliauti pusvalandį ar ilgiau. Vos tik pajunta, kad kažkas atkreipė dėmesį, išvis neatstoja. Ji manipuliuoja, apsimeta, žiūri į akis ir krečia šunybes.“ Tai auklėtojų ištarmės…

„Paverks ir nustos – tegul pratinasi“

            Ir išties Barbora atverkia ir už  save, ir už kitus. Dažnai pravirksta nei iš šio, nei iš to. Kai tik gimė broliukas, tai ir prasidėjo. Iki tol darželyje iš jos niekas nebuvo girdėjęs nė žodžio, dabar kartu su verksmu kaip malda, kaip dejonė: „mamamamamama…“ Bet į darželį ją atveda tėtis, jis ir pasiima. Atveda pirmą, pasiima paskutinę. Visai nesistebi, kad dukra jau sako „mama“, ir dar taip prodainiu, lyg šaukdamasi pagalbos. Neaišku, ar kas nors jam pranešė šią džiugią žinią, nes tėčiai kartais  nepastebi – visaip būna. ( Štai anksčiau lietuviai į verksmą žiūrėjo rimčiau, net specialų žanrą turėjo, jis vadintas raudomis. Tiesa, tai buvo vestuvių, laidotuvių, karo ir rekrutų raudos. Ištikus kokiai nelaimei irgi buvo atliekami šie improvizaciniai dainuojamosios tautosakos kūriniai. Paprasčiau sakant, rauda – tai žodžiais išdainuojamas skausmas. Deja, apie vaikų raudas neteko girdėti.  Gal dėl to, kad vaikai greit auga, dar nemoka kalbėt ir smarkiai švepluoja. Gal dėl to taip ir likdavo ir tebelieka jų raudos tokios tik pusiau įžodintos, tokios nerimtos, nevertos dėmesio.)

             Barboros tėtis sako, jog mažoji panelė „ paverks ir nustos – tegul pratinasi.“ Įdomu, ką jis turi omenyje taip sakydamas? Pratintis prie nemeilės, vienišumo, emocinio smurto, veidmainystės, nuasmeninimo, patyčių, baimės, pavydo, nesaugumo, abejingumo?

  Mes sauskelnių nekeičiam, mes auklėjam

            Barboros tėtis jaunas, telefonu vis tvarko kažkokius reikalus, nelabai  ten gilinasi, ką auklėtoja nori pasakyti tuo savo tarškėjimu: „Valgyti jiems nepadedame – tegu mokosi patys“, „Mes čia nugriuvusių nekeliame – tegul negriūva“, „Verkiančių negirdime – nėr ko verkt“. Sakykim tiesiai šviesiai: jam dzin. Jis už darželį moka, perka jo teikiamą paslaugą, ir tiek žinių. Detalės jo nedomina. Gal šiek tiek sureaguotų išgirdęs „Mes čia sauskelnių nekeičiam, mes auklėjam.“ Bet negali žinot – reikia suspėti, kol dar neužsidėjo ausinių…

   Karalaitė be karūnos

            O Barbora pasimetusi ir namuose, ir daržely. Namie ji kažkaip staiga paaugo, nes broliukas tai visai mažas, dabar ji turi žaisti viena, netriukšmauti, nebėgioti, kad nepažadintų. Viskas pasikeitė. Iki šiol šeimoje buvusi karalaitė  liko be karūnos – dabar karalystę teks dalytis su broliu. Jei mokėtų kalbėti, Barbora paklaustų: „Mama, tėti, ar aš ką nors padariau blogo? Ar aš jums dar reikalinga? Ar mane kam nors atiduosite, nes dabar turite broliuką? Jis verkia, panašus į lėlę, aš būsiu gera, neverksiu, gal tą brolį galėtume kaip nors grąžinti atgal? Ar jūs mane mylit?

             Barborai gyvybiškai svarbu išgirsti, kad ji yra nuostabi, kad tėveliai juos myli abu ir taip bus visada, kad su broliu jie galės žaisti, kad brolis – ne konkurentas, o draugas.

            Darželyje dabar jai ypač reikia dėmesio, pagyrimo, globos. Dabar vyksta kol kas didžiausias pokytis  Barboros gyvenime.

  Čia mano, čia ne tavo

            Reikia tikėtis, kad ši nesudėtinga išmintis vienokiu ar kitokiu būdu ras kelią į tų žmonių širdis, nuo kurių priklauso Barboros gyvenimas. Jei ne, niekas savaime neišsispręs. Iš vienos pusės – nieko čia labai ypatingo nėra ( kas savaitę girdime baisesnių istorijų), tai, kas vyksta už uždarų Barboryčių namų ir darželių durų – kasdienybė, įprastas gyvenimas, ne mūsų ir ne jūsų reikalas, iš kitos pusės – vaikas kenčia, yra ignoruojamas, žeminamas, į jo elgesio pasikeitimus numojama ranka, jie nurašomi „ožiukams“, prastai nuotaikai, priežasčių ieškoti net nebandoma. Viską žino tik namų ir darželių sienos, kurios, jei prakalbėtų, daug ką pasakytų. Deja.

Barbora Radvilaitė: tiesa, kurios nežinojote

            Rodos, apie karalienę prirašyta tiek, kad informacijos ( spėlionių, interpretacijų, paistalų) nors vežimu vežk. Nieko naujo pasakyti nebeįmanoma, o ir rašinio tikslas – visai kita Barbora, net nebe karalaitė, tokia pati kaip šimtai  lopšelinukų – mažų kareivėlių, eilinių. Ir vis dėlto – po vienu iš šaltinių apie minimą asmenį  informuojama: „susiję straipsniai“. O jie tokie: „ Karščiausių kosmetikos naujovių TOP 5“, „Pratimai pečių juostai stiprinti“, „Vištų sparneliai medaus – sojos padaže“.

            Suprantama, kad neverta tarp to ieškoti nei tikrų, nei tariamų sąsajų, čiagi kompiuteris, bet  prieš tai visgi „užmušė“ vienas perliukas – ne visada užtenka drąsos tokius cituoti… „Laiškuose savo vyrui Barbora Radvilaitė pirmiausia teiraudavosi apie jo sveikatą ir ūpą, o ne vardydavo dovanas, kurių pageidauja, tai reiškia, kad nebuvo aikštinga barakuda.“

            Čia būtų galima dėti tašką ir net pasidžiaugti: tarp dviejų Barborų – jokio ryšio neturinčių asmenų, tik vardą – netikėtai atsirado ryšys, tik koks jis? Atrodo, kad žmogaus garbės ir orumo  pažeminimas, juk viena Barbora maža, o kita mirusi. Kas galėtų būti paprasčiau?

……… ..…………………………………………………………………………………………….

Balsas tyruose: „Ponia, ar jūs ką nors įtariate konkrečiai? Rašysite pareiškimą​? Jei ne, skambinkite Bendruoju pagalbos telefonu 112.“

O ką paskambinus pasakyti? Kad taip gyventi negalima?