Man atrodo, kad covidas siaučia daug daugiau laiko negu iš tiesų. Karantine smenga dienos ir  naktys. Ir gyvenimas, tiesą sakant, eina pro šalį. Teka kaip vanduo, kaip smėlis tarp pirštų. Negrįžtamai.     

LAUKIMAS

Mes būtinai susitiksim. Tuoj pasakysiu, kada ir kur. Užsirašyti nereikia.

Susitiksim netyčia, probėgom, užkliudę kits kito ranką, metę žodį ar akmenį, prie jūros, posėdy, keliaudami, užmynę vienas kitam ant kojos, pabėrę pirkinius, tekant upei, saulei ir ašarai, radę bendrų pažįstamų, nuobodžiaudami, laukdami rytojaus, šokdami tango, per lietų, slėpdamiesi nuo pūgos, kaukdami iš skausmo, per pusryčius, spektaklyje, kaktomuša, melsdami paguodos, pas seną draugą, tolimoj šaly, pametę tikėjimą ir raktą, krentant žvaigždėms, uosdami kvepalų aromatą, alsią sekmadienio popietę, prie vienos tokios sankryžos, dundant traukiniui, nuleidę akis, per pilnatį, jaunatį arba delčią, tapę feisbuko draugais, skaičiuodami savo nesėkmes, sapnuodami, svajodami, norėdami atrodyti geresni, išėję pasivaikščioti, valgydami šokoladą, pirmadienį, niaukiantis dangui, pavargę, tikėdami meile, ilgėdamiesi, metę rūkyti ir gerti, eidami tuo pačiu linguojančiu, sutrūnijusiu lieptu per bedugnę, kai jau viskas viskas viskas vis vien, bet nesusitikti ir nesusiliesti nebeįmanoma.

2020, liepa