Žymiausias XX a. genijus, Nobelio premijos laureatas, žmogus – mįslė. Jo genialumą didele dalimi nulėmė autizmas (Aspergerio sindromas), jo dukra sirgo Dauno sindromu, sūnus Eduardas – šizofrenija.
Genijaus branda buvo sulėtėjusi, turėjo rimtų kalbos sutrikimų, nekentė mokyklos, būdamas 15 metų ją metė.
Nuo 5 m. grojo smuiku.
Tikėjo, kad rūkymas yra naudingas, nes ramina.
Reliatyvumo teoriją, atnešusią pasaulinę šlovę, jis sukūrė dirbdamas patentų biuro klerku – įstaigoje, neturinčioje nieko bendro su mokslu. Nobelio premiją gavo už fotoelektrinio poveikio tyrinėjimus.
Turėjo daug meilės nuotykių.
Viena meilužių – Margarita dirbo saugumui ir viešumoje figūravo su amerikiečių atominės bombos tėvu Robertu Oppenhaimeriu.
Bėgdamas nuo nacių persikėlė į JAV, kur susidraugavo su legendiniu Čarliu Čaplinu.
1952 m. atsisakė pasiūlymo tapti Izraelio prezidentu.
Jo skiriamuoju ženklu tapo neklusni šukuosena ir… prasta asmeninė higiena, todėl draugai dažnai jį ragindavo nusiprausti.
Kai tik galėdavo, nenešiodavo kojinių.
Prasidėjus vidiniam kraujavimui atsisakė būti operuojamas. Sakė, kad „Dirbtinai pratęsti gyvenimą – neskoninga“.
Po mirties mokslininko smegenys buvo pavogtos, nes labai rūpėjo jas ištirti. Tai padarė patologoanatomas Tomas Harvis.