Sveikinu visas – mylimas, mylinčias, jaunas, brandžias, besišypsančias, kalbančias, tylinčias, dirbančias, einančias, grįžtančias.
…………………………………………………………………………………………………………….
Užjaučiu dėl negimusių kūdikių, nemiegotų naktų, šaltų namų, skaudžių žodžių, žlugusių vilčių, nešvęstų švenčių, netikrų draugų, išėjusių vaikų.
……………………………………………………………………………………………………………….
Matau jūsų beribę meilę pasauliui ir sau, naujas raukšleles po akimis, suskirdusias rankas, stiprios moters kaukę, amžinos jaunystės troškulį, paskutinį šansą ištekėti, skyrybų kartėlį, vaikų išdaigas, bandymus prisijaukinti automobilį, nepaskęsti sauskelnių ir mišinėlių asortimente, pastangas ieškoti kažkur pamesto seksualumo.
………………………………………………………………………………………………………………..
Ojojoj, kaip bėga laikas. Kažkada trisdešimt metų atrodė riba, kai žmogus turėtų būti nurašomas, džiaugtasi, kad pagal Mikaldos pranašystę turėjusi įvykti pasaulio pabaiga neleis gėdingai susiraukšlėti ir pasenti. Bet viskas kitaipl!
………………………………………………………………………………………………………………………………..
Tikiu, kad likimo smūgiai sustiprina, apvalo sielą, atsijoja draugus, atseikėja išminties, kad esi vienintelė mama pasaulyje, kuriai vaikas dėkoja už gyvenimą.
……………………………………………………………………………………………………………………
Imu lapą popieriaus iš piešimo albumo, pieštuką, dar seną nuotrauką ir knygą. Laikas lyg susidvejina, persidengia, eidamas į priekį pasisuka atgal, ne iškart aišku, kur čia kieno žodžiai. Vaikams čia visur mama: vienam lape jai piešėm sveikinimą su Kalėdom. Nykštukai, eglutė, dovanos ir mes – visa šeima kartu. Mama mokė, kaip drožti tuos pieštukus, kad būtų gražūs pažiūrėti ir smagūs piešti. O kokia ji neįtikėtina jaunystės nuotraukoj, kai mūsų, mažų žvirblių, dar nebuvo, kai mama ir tėtis gyveno skirtinguose miestuose, žaidė skirtingose smėlio dėžėse ir vedami namo rėkė, kad nieko nemyli! O knygos viską supainiojo: pasakose tik iš pradžių viskas būna blogai – paskui viskas pagerėja. Vadinasi, ir aš kažkada būsiu princesė…
…………………………………………………………………………………………………….
Noriu labai nedaug: kad įstengčiau nesmerkti savęs dėl nenuvalytų dulkių ant palangės, atlyginimo, keliskart mažesnio nei vyro, naujausio telefono vaikams, kurio nei galiu, nei noriu pirkti. Noriu būti mylima ne tik tada, kai svetimi vyrai krenta po kojom, bet ir kai priaugu penkis kilogramus, pražylu, susimaunu darbe, susergu gimdos kaklelio ar kokiu kitu vėžiu, atsilieku nuo mados, jau metai, kai nerandu darbo.
…………………………………………………………………………………………………
Ohoho, kokių vyrų teko sutikti gyvenime: stiprių, silpnų, ūsuotų, barzdotų, kvailų, gražuolių, melagių, džinsuotų, kostiumuotų, piešiančių, gydančių, skaičiuojančių. Kažkam likdavo kartu su jais (ne)nuveikti darbai, neištarti žodžiai, sudaužyta širdis, pasidalintas turtas, baltapūkiai vaikai, nudrengtos šlepetės, šaltas guolis, slapti pasimatymai, sąskaita banke, viltis, kad kitąkart tai jau tikrai viskas bus gerai.
………………………………………………………………………………………………………….
Suprantu suklupusias, pasmerktas, išduotas, nepateisinusias vilčių, bijančias motinystės, šią akimirką nešiojančias savyje naują gyvybę, sunkiai suvokiančias, ką galės jai duoti, pavydinčias ilgaplaukėms ir ilgakojėms, kurių gyvenimas iš ekrano atrodo saldus kaip pasaka.
……………………………………………………………………………………………………………
Žinau, ką reiškia auginti vaikus – ropojančius, švepluojančius, bėgiojančius, skaitančius, sergančius, užuomaršas, murziukus, išminčius. Bet vieno nesuprantu: visi jie gulėjo po mūsų širdimi, bet kodėl paskui vieni tą širdį glosto, kiti užduoda?
…………………………………………………………………………………………………………….
Dėlioju atminties mozaiką iš pieno kvapo, verksmo, ryškiaspalvių barškučių, gugavimo, pirmųjų dantukų ir žingsnių.
…………………………………………………………………………………………………………………
Ieškau kompanijos: motinų, panašių į save – stebinčių, laukiančių, klausiančių, abejojančių, aukojančių, klystančių, pavargusių. Kad nebūtų baisu savo moterystės vienišumo.
……………………………………………………………………………………………………………………
Einu ten, kur praeiti įmanoma, bet sunku, klaidu, pavojinga. Nepatogu kojoms, akims, kaimynams. Kad išlikčiau ir užauginčiau vaikus.
……………………………………………………………………………………………………………………
Nardau tarp rašaluotų sąsiuvinių, pažadų susitvarkyti, išmėtytų kojinių, neapmokėtų sąskaitų, išterliotų drabužių, mokytojų pastabų, perkepusių karbonadų, įkyrių TV laidų apie nieką.
………………………………………………………………………………………………………………….
Auginu nuostabiausius vaikus pasaulyje, kurių galėjo nebūti. Kartais pagalvoju, koks būtų mano gyvenimas be jų? Prognozuojamas, aiškus. Skaidrus, švarus, permatomas kaip stiklas.
……………………………………………………………………………………………………………..
Ir tuščias.