Taip jau nutinka, kad vieni meno kūriniai ilgam įstringa širdyje, kiti tą širdį tesuvirpina vos vos, treti taip suauga su aplinka, kad niekas ir dėmesio į juos labai nebekreipia, ketvirti nuo pat pradžių tampa nesutarimų, ginčų ir nesantaikos priežastimi. Ypač tai galioja viešųjų erdvių meniniams projektams. Ypač dabar, kai dažnai sakoma, jog postmoderniame pasaulyje iš meno nebereikalaujama, kad jis turtintų sielą – pakanka, kad trauktų dėmesį, keltų bet kokius jausmus – kad ir pasibjaurėjimą. Tačiau yra skulptūrų, prie kurių norisi atsidurti vėl ir vėl. Ypač, jei ta skulptūra dar turi kokią praktinę naudą arba savąją atsiradimo legendą.
Vienas tokių kūrinių – Šiaulių bulvare ramiai tupintys didingi pelikanai. Skulptūra taip ir vadinasi – „Pelikanai“. Juos tolimais 1978 metais sukūrė skulptorė Birutė Kasperavičienė. Egzistuoja ir romantiškas pasakojimas. Sako, kažkada du įsimylėję pelikanai atsiskyrė nuo būrio ir, užuot skridę į pietus, pasuko priešinga kryptimi – į šiaurę. Skrisdami pro Šiaulius, nutūpė atsigerti balos vandens, bet burtininkės buvo paversti akmenimis. Iš kur ta burtininkė atsirado ir kuo jai nepatiko šie egzotiški paukščiai, istorija nutyli – matyt, ji buvo tiesiog meilės priešė, kokių nemažai sutinkame ir šiais laikais…