Kokia pirmoji mintis kyla išgirdus posakį „duona, nužengusi iš dangaus“? Stebuklas! Tiesa, neaišku, kaip ji vaikšto, žingsniuoja, iš kur ta jos galia iš viso judėti?
Labai gražiai tokius slaptingus dalykus perteikia vaikai. Tokiai duonelei jie tuoj nupieštų kojeles, veiduką, aišku, būtų ir saulė, ir debesys. Vaikštanti duonelė – kodėl ne? Turėtų būti labai skanu, norėčiau paragauti, tikriausiai ji labai kvepia…
Gal kiek kitaip viską pamatytų žmogus, duoną pats auginęs daugybę metų, prisimindamas savo tėvų ir senelių, savo giminės likimus. Duona jam šventa. Jo atmintis pažadintų sunkiausius laikus, karus, tremtis, blogus metus, kai duonos nebuvo, kai duona sapnuodavosi, kai duona buvo normuojama, sveriama gramais, kai reikėjo šaltyje arba karštyje prie duonos stovėti ilgiausiose eilėse, kai vyrai, duonos augintojai, ėjo rekrūtus, žuvo karėse, o duoną teko auginti moterims ir vaikams, kai vyriausias tapdavo šeimos galva, kai duonos pelnytis reikėjo eiti pas svetimus.
Evangelijoje „duona, nužengusi iš dangaus“ yra simbolinė, taip apie save sako Jėzus. Jo klausantys žmonės pasipiktina, maždaug ką tas Juozapo sūnus sau leidžia, „argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos?“ Kvailina mus ar ką? Panašų nusistebėjimą esame girdėję ir anksčiau, kai buvo klausta, ar jis nesąs dailidės sūnus?
Jėzus nesileidžia į kalbas, tik prašo nemurmėti, jis vykdo Tėvo valią, piešia perspektyvą: „niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs tėvas jo nepatraukia“, „aš esu gyvybės duona“, „kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“. “Duona, kurią aš duosiu, yra už pasaulio gyvybę“.
Atrodytų, kad žmogui pačiam daryti tarsi nieko ir nebereikia – tikėk, ir to bus gana.
Tačiau kodėl ši amžinoji duona rūpi ne visiems? Kas nenori gauti dovanų amžinąjį gyvenimą? Ir kaip teisingai turėtų elgtis su tokiais žmonėmis karštai tikintieji – įkalbinėti, kad šie elgiasi neteisingai, gąsdinti, kad prisišauks bėdą, raginti sekti savo pavyzdžiu, smerkti, melstis už juos, diskutuoti kiekviena proga apie tikėjimą, gailėti, o gal palikti juos ramybėje?
Iš atminties iškyla trys įvairiose situacijose girdėti požiūriai į tikėjimą.
Pirmasis: dėstytojas, nuoširdžiai ir kantriai, su didele meile studentams aiškinęs tikėjimo tiesas, su liūdesiu konstatuoja: gal ir nereikia labai stebėtis, kad šie žmonės visai nebijo pragaro – daug keisčiau, kad jų visai nedomina… rojus.
Antrasis. Ir tai yra anekdotas apie tai, kaip močiutė per išpažintį graudinasi, kad ką tik palaidojo savo vyrą, kuris buvo netikintis, o jai taip ir nepavyko jo atvesti į tikėjimo kelią. Ji baiminasi, kad vyro siela bus amžiams pražuvusi. Bet kunigas ją nuramina šitaip: nusišluostyk ašaras, motin. Viskas tam tavo vyrui bus gerai, juk šokdamas nuo tilto jis sušuko „O, Jėzau!“ Vadinasi, buvo tikintis, tik tu gal nežinojai… Eik su Dievu.
Trečiasis. Kažkur tolimoje parapijoje kunigas, burdamas bendruomenę, prašydamas pagalbos restauruojant bažnyčią, tvarkant aplinką, žmones taip paprastai ir motyvuoja: „Tikėti apsimoka daug labiau, negu netikėti. Tai tiesiog naudinga. Negi jūs atsisakote naudingų dalykų tam, kad pasirinktumėte nenaudingus?“
Žinoma, kad nauda kartais masina labiau negu Švento Rašto žodis ir kažkaip netgi šildo. O Žodis reikalauja pastangų – įsigilinti, suprasti, pradėti gyventi pagal jį.