Nuo darbo iki namų man 14 kilometrų. Anądien, dar prieš karantinus, važiuodamas suskaičiavau savo kelyje pusšimtį įvairių kelio ženklų, beveik dešimtį šviesoforų ir dar kitokios informacijos vairuotojams.
Daugiausiai buvo tokių ženklų, kurie kažką draudė arba įsakinėjo.
Draudė važiuoti greičiau nei, mano manymu, leidžia manoji vairavimo patirtis ir automobilio galimybės.
Draudė sukti (dažniausiai į kairę… bet čia ne politika). Arba įsakmiai liepė važiuoti tik viena kryptimi.
Įsakydavo praleisti kita gatve važiuojančias mašinas. Įspėjo apie neatsargius pėsčiuosius, lakstančius vaikus, „gulinčius policininkus“ ar parkuojamus automobilius, „siūlė“ degalines ir prekybos centrus. Ir taip toliau…
Supratau, kad visa saugaus eismo sistema remiasi draudimais bei įsakymais. Jei imtume ir panaikintume visus draudžiamuosius ir nukreipiančiuosius ženklus, neapsidžiaugtume. Vargu ar net paprastu pilietiniu sąmoningumu ir veikimo laisve grįsdami tvarką keliuose, išvengtume chaoso bei skaudžių nesėkmių. Vairuotojai ir pėstieji, pripažinkite – draudimai, ribojimai ir kontrolė – mūsų visų saugumo garantas. Jei sėdite už vairo ir manote, kad draudimais nieko nepasieksite, manykite iš naujo.
Draudimas yra nekaip skambantis žodis, todėl draudimų tiesiog žmogiškai nemylime. O dar jei esame demokratai, nenorime ir drausti, kaip ten save bevadintume, liberalais, konservatoriais ir šiaip partokratais. Sutariame.
O kad būtų ramiau, padarykime vieną lingvistinį triuką – draudimus pavadinkime taisyklėmis. Nebesakysime, kad futbolininkui draudžiama liesti kamuolį ranka (su kai kuriomis išimtimis) krepšininkui draudžiama jį spardyti koja. Tiesiog, tokios taisyklės. Skamba kur kas geriau. Kasdieniame gyvenime draudimus maskuojame pareigomis, prievolėmis, vidaus tvarkos reglamentais… ir visas mūsų gyvenimas iš draudimų pasaulio virsta tiesiog taisyklių pasauliu. Gyvensime be draudimų, gyvensime ilgai ir laimingai. Asmens laisvė nevaržoma (kol ji nevaržo kito asmens laisvės… tada ir prasideda taisyklės/draudimai).
Kaip sakiau, nemėgstu, kai kas nors draudžiama. Tai, matyt labai natūralu ir žmogiška. Dar labiau nemėgstu, kai man sakoma, kad jau kas kas, bet krikščioniški politikai visada viską draudžia. Draudžia gerti, šlamšti narkotikus, mušti aplinkinius, žudyti save ir kitus, draudžia elgtis nepadoriai… ir t.t. Kaip krikščioniu-politiku laikantis save pasakysiu, tikrai nenoriu nieko drausti. Ir nenoriu, kad mane vadintų visa draudžiančiu dogmatiku.
Prieš kelis šimtmečius gyvenęs Frencis Baconas sakė, kad viena iš mūsų gyvenimo bėdų yra sąvokų nesupratimas arba neteisingas apibrėžimas. Kai skirtingai suvokiame reiškinius, sunku susitarti dėl sprendimų.
Pavyzdžiui, alkoholio pardavimo ir viešo vartojimo taisykles apibrėžia alkoholio kontrolės įstatymas (taip jis vadinamas), tačiau nestinga vis kartojančių, kad tai ne taisyklės, o draudimai. Net ir tie, kuri kalba apie tvarkingą ir kultūringą alkoholio vartojimą, skaitydami tvarkos ir kultūros taisykles, mato jose… draudimus.
Tai paprastas pavyzdys. Kur kas sunkiau sutarti, kai problema yra ne reiškinio lingvistinis apibrėžimas, o jo socialinis vertinimas.
Savo krikščioniškos politikos pagrindu laikome bendruomenės ir ypač šeimos stiprinimą. O kas šiame kontekste yra… skyrybos? Vieni pasakys, kad tai yra blogis – šeimos griuvimo (ar griovimo) forma, kitiems tai … gėris – pamatinė žmogaus teisė. Pastarųjų nuomone skyrybų procesą reikia lengvinti, nes žmogaus teisėms reikia duoti valią. Ginantys šeimą sakys, kad reikia sudaryti sąlygas, kad skyrybų nebūtų. Ar jas uždrausti, žinant, kad kartais jos neišvengiamos. Ne. Gyvenkime be draudimų – ginkime ir stiprinkime šeimą, ne drauskime skyrybas, bet gyvenkime taip, kad jų išvengtume… Automobilių priežiūros dirbtuvės reikalingos, bet kai tvarkingiau važiuosime, (labiau atsakingai ir ne į kairę, kur tai nerekomenduojama) jose lankysimės dažniau profilaktikai, o ne lūženų remontui.
Ne drausti, o visų pirma susitarti, kas yra ne gėris, o blogis, o jau tada ieškoti būdų, kai padaryti, kad blogio būtų mažiau.
Eikime dar toliau. Ar draudžiama Lietuvoje žudyti žmogų, ir ar reikia tokį draudimą… panaikinti? Net ir draudimų priešininkai čia sako, taip, žudyti draudžiama, draudžiama net baudžiant. Sakyčiau, tikrai turėtų būti draudžiama, nes ne mums spręsti, kas turi gyventi, o kas gyvenimo džiaugsmo nenusipelno. Tačiau ir šioje vietoje būčiau nuoseklus – pavadinčiau tai ne draudimu žudyti, o teise gyventi. Jei gyventi teisė, tai mes ir visa valstybė turime tą teisę ginti. Jei jau giname gyvybę, tai turime ginti ją nuo pradžios iki galo, ginti prieš bandymus žudyti ne tik visuomenei nusikaltusius, bet ir tuos, kurie atrodo per seni ar dar per maži, kad suprastų, ką su jais darome. Jei tramdome save žalojančius, tai tuo labiau turime tramdyti save žudančius. Visai nenoriu uždrausti vadinamųjų abortų (labai negražus žodis), bet noriu saugoti visus žmogiškosios gyvybės pavidalus. Bus sakančių, kad kartais tai neišvengiama… Tikrai taip, kartais tai neišvengiama, tačiau reikia sutarti, ar žudymas yra nusikaltimas, ar žmogaus teisė? Kokia čia teisė? Čia jau net ne susitarimo reikalas.
Mane ir panašius neretai vadina radikalais. Labai gražus žodis, kuris tiesiogine prasme reiškia… šaknį. Neleisim kirsti šeimų, neleisim kirsti miškų… bet net ir iškirtus šaknys lieka, lieka visa genetinė medžiaga iš kurios galima gražiai atauginti ir net atnaujinti. Labai gražus žodis.
O galiausiai… jei drausti ir drausminti yra to paties radikalo, tos pačios šaknies (o galo net tos pačios kilmės žodžiai), leidžiu sau daryti politinę prielaidą, kad kažkuriame žmonijos gyvenimo etape draudimų gal ir nebuvo… Buvo drausmė ir supratimas, kad gėrį reikia ginti, o blogio saugotis. O teisė ginti blogį tikrai nėra tikra žmogaus teisė. Veikiau, nuodėmė…