Pradžia tegu bus apie tai, ką mato akys. O liepos pabaigoje, be kita ko, jos mato ant medžių raustančias ir raudonuojančias vyšnias. Ne gatvėje, ne prie sankryžos ar prekybos centro, ne prie daugiabučių. Kalba – apie sodą, apie šeimininką, kuris pats kažkadais sodino obelis ir vyšnias. Jau kuris laikas jos duoda derlių. Iš pradžių tų vaisių buvo keli, bet kasmet vis daugiau, daugiau. Kas ten dabar beatmins, kuriais metais ir kiek jų buvo, ir ar tai yra svarbu?
Tik laiko tėkmėje išryškėja skaičių svarba, mėgstamų vaisių rūšys, svarbiausi gyvenimo klausimai. Tik laiko tėkmėje dėliojasi nepagražinta sėkmių ir nesėkmių, atradimų ir praradimų aritmetika.
Viskas, kas objektyviai nėra mūsų palietęs ir palikęs žymę, yra laisvų diskusijų fonas, kurį lemia bet kas: amžius, santykiai darbe ir šeimoje, nuotaika, sveikatos būklė, metų laikas, mėnulio fazė galų gale.
Štai vyšnios mane yra labai palietusios asmeniškai. Tiesa, pati to neprisimenu, mat įvykis, kurį turiu omeny, atsitiko prieš 49-erius metus. Tada man buvo dveji metai ir dvi dienos. Tada žuvo mano tėtis. Šitą žinią mano mamai kažkas pasakė, kai ji skynė vyšnias. Sakė, kad vyšnios buvo beveik juodos, kaip kraujas, sultys srovelėmis tekėjo per rankas, gėrėsi į drabužius.
Tėčio kraujas irgi turbūt tekėjo, nes avarija, kurioje jis žuvo, turėjo būti labai baisi – mirties liudijime buvo parašyta, kad jo kūnas ketvirčiuotas.
Visai neseniai atėjo mintis: ar tas, kas mamai pranešė šią žinią, prieš tai ją buvo nuviliojęs nuo kopėčių? Ar ji TAI sužinojo skindama uogas nuo vyšnios viršūnės? Skirtumas didelis: būdama ant kopėčių ji galėjo nuo jų nukristi ir…
Aš žinau, kuri vyšnia, kokio ji dydžio, man rodė.
…mūsų gimtosios kalbos ir literatūros programoje daug metų 5 klasėje buvo skaitomas ir nagrinėjamas kūrinys „Vyšnios“. Kūrinys apie tai, kaip 5-erių metų mergaitė, atėjusi į parduotuvę ir neradusi pardavėjo, pamato fantastišką prinokusių vyšnių pintinę. Jos akelės tiesiog susminga į ją – taip norisi paragauti tų puikiųjų uogų.
Mergaitę mato pasakotoja, bet mergaitė jos ne. Mergaitė atsargiai paima dvi uogas, norėtų jas suvalgyti, bet tik prineša prie lūpų, lyžteli liežuvėliu ir padeda atgal į pintinę.
Suprantama, kad kūrinio esmė – vaiko dora, dora ne tik tada, kai ją mato ir vertina kiti, bet ypač – kai nemato. Literatūros specialistai ilgą laiką šį kūrinį laikė pavyzdiniu, didaktiniu, vertybiškai labai patraukliu. Ir tai atrodė labai logiška.
Neseniai pasigirdo balsų, kad šis kūrinys nėra jau toks vertingas – yra vertingesnių. Tie balsai – protingų dėdžių ir tetų, kurie formuoja mokymo programą.
Bet prieš porą metų nustebino ir vaikai. Pasirodo, ne vyšnių grožis, kvapas, skonis, ne gebėjimas atsispirti pagundai suvalgyti dvi uogas čia svarbiausia – labiausiai vaikams įsiminė, kad mergaitė jas palaižė ir padėjo atgal į pintinę, Sakė, kad tai yra labai labai šlykštu.
Vadinasi, auklėdami savo ir ne savo vaikus mes kažkur pakeliui pametėme kilnius tikslus ir esmę – kad jie už mus gudresni, drąsesni ir turi daug daugiau priemonių pagerinti šitą pasaulį negu mes. Kad mes jais tikime.
Nes jie mumis netiki. Užtat tiki galimai pražūtingu seilių poveikiu. Jos daug svarbiau negu ten kokios dvasinės vertybės.
Beje, prieš keletą metų, iki covido, mes tikrai daug daugiau galvojome apie dvasinį pasaulį ir moralinius dalykus. Dabar galvojame apie seiles. Iš kur žinoti pačiam ir kaip teisingai pasakyti kitiems, kas yra amžina ir kas laikina?
Jei klaustumėte, kur šiame tekste kalbama apie kultūrą, o kur apie meną, pasakyčiau, kad kiekvienoje eilutėje. Nes švietimas be kultūros ir meno tiesiog neegzistuoja.