Apie (ne)teisingą tikėjimą

Vienas iš šio sekmadienio pavadinimų, be kita ko, yra Tomo, kitaip – Tomo nevierniko, kuris, būdamas vienu Jėzaus mokinių, visgi negalėjo taip iš pirmo karto ir visa širdimi patikėti Kristaus prisikėlimu. Jonui štai užteko pamatyti paliktą kapo drobulę – Tomui reikėjo įkišti pirštą į mokytojo žaizdas. Tomas įtikėjo tik pamatęs, todėl svarbiausia žinia – šlovė tikintiems, nors nemačiusiems.

…………………………………………………………………………………………………………

Šitą vaizdą užfiksavau 2009 metų gegužę vienos iš kelionių į Italiją metu. Tai Šv. Petro aikštė. Vaizdas susilaukė nemenko dėmesio, bet niekas šios vienuolės užkalbinti taip ir neišdrįso. Mums, žvelgiantiems iš šono, atrodė, kad matome medituojančią katalikų vienuolę. Ar gali taip būti? Kas tai – neteisingas tikėjimas?

Apie tai., t. y. apie budizmo ir krikščionybės skirtumus, regis, kalba daug kam žinomo kūrėjo G.K. Chestertono citata: „Negali būti dviejų priešingesnių idealų, kaip krikščionių šventasis gotikinėje katedroje ir budistų šventasis kinų šventykloje. Budistų šventojo kūnas glotnus ir harmoningas, bet jo akys mieguistos, apsunkusiais vokais. Viduramžių šventojo kūnas išsekęs, vieni kaulai, tačiau jo akys gąsdinamai gyvos…“

Paaiškinimas tikrai informatyvus, vienuolės akių mieguistumą arba gyvumą galite įvertinti patys, bet svarbiausias klausimas taip ir lieka neatsakytas: ką daryti, kai žmogus tiki, tik nenori kančios, kai tikėjime ieško to, ko reikia tik jam, ir yra tuo patenkintas, kai tikėjimas jam yra viena iš veiklų – šalia knygų skaitymo, sporto klubo, nėrimo vąšeliu?

Beje, yra girdėjęs ir apie Jėzaus siunčiamą ramybę. Visiems.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *