Ilgą laiką šaipiausi iš tų visokių netikėtų atmintinų/minėtinų dienų – Cepelinų, Miego, Tylos, Kairiarankių, Picos ir pan. Labai rimtai nežiūriu ir dabar, bet pradėjusi rimtą savo foto archyvų peržiūrą supratau, kad… beveik kiekvienai dienai turiu labai neblogų iliustracijų. Apie daugelį buvau ir pamiršusi – tai dabar turiu mažų džiaugsmų.
Štai vakar turėjo švęsti hidrologai, šiandien švenčia (jeigu švenčia) meteorologai. Stichijos, stichijos – vanduo, žemė, oras…
Formaliai žvelgiant, viskas labai paprasta: mums iš tų hidrometeorologų tereikia labai nedaug – kad neklystų prognozuodami. Dabar tas gal ir nebaisiai aktualu – karantinas, bet juk kiek kartų gyvenime buvo, atsimenate?
Vasara, atostogos, planavome prie jūros Lietuvoje. Kas buvo svarbiausia? Ar žada tuo laiku gerą orą? O jei pažadėjo, bet pamelavo? Atsimenate: „Pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo…”
Aha – pasakyk tu poilsiautojui, kuris atostogauja Palangoje, Nidoje ar Šventojoje, kad tos saulės juk ne taip labai ir reikia – mokslininkai perspėja apie visokias ten elektromagnetines audras, dermatovenerologai – apie melonomos grėsmę, šeimos gydytojai – apie saulės arba karščio smūgius! Svarbu turėti tik tinkamų drabužių – kad ne viskas būtų su petnešėlėmis…
Ne, ne, ne. Laukti visus metus atostogų ir kiurksoti su striuke, tampytis lietsargius, saugoti vaikus, kad neliptų į balas, gal net neštis atsarginių drabužių, jei tie neklaužados visgi į kokią porą įsirioglins, o jūs juk einate pietauti/vakarieniauti/pramogauti…
Kad ir kur eitumėte, jeigu lyja, nuotaikos nėra, ir gana. Kaip tam Knysliukui – nedžiugina balionėlis, ir tiek. Ar jis raudonas būtų, ar žalias. O kas kalti? A? Tai žinoma, kad meteorologai!!! „Juk žadėjo, o mes pasitikėjome jais…Kas sumokės už tokias suknistas atostogas? Gal juos į teismą paduoti? Ką pasakysime grįžę namo, kai visi stebėsis, ko mes tokie balti kaip varškės sūriai, visai neįdegę? Ką čia pasakysi – gėda, siaubas kažkoks…”
O gal teko jums kada nors planuoti vestuves arba kokį kitą rimtą balių gamtoje? Dieve, Dieve… Maistai, stalai, pirmi, antri, treti patiekalai, viskas gerai, bet staiga akys išsipučia, veidą perkreipia siaubas, pasigirsta nevilties kupinas: „O jeigu lis, kas tada?
Drrrrrr….Viskas greit perplanuojama, perriktavojama, vėl girdisi: „stalai, kėdės, staltiesės, tortai, bankuchenai, gėlės, žvakės – gerai”, ir vėl tas siaubingasis: „O jeigu lis???
O kaip ten nuotakos suknelė? O bateliai? Pati nuostabiausia suknia – tai kai jos „uodega” velkasi žeme… Atrodo, kad ne moteris, o gulbė plaukia – taip grakščiai, taip išdidžiai, pirmą ir, tikėtina, paskutinį kartą savo gyvenime. Juk tuokiamasi amžiams, gyvens ilgai ir laimingai… Tai ką dabar padarysi, kad toks šedevras kainuoja gerokai brangiau, negu planuota. Tokia ir tik tokia bus suknelė – nuspręsta! Nieko gražesnio būsima nuotaka nėra mačiusi, nė viena draugė tokios per savo vestuves nė iš tolo nevilkėjo – kur ten…
Ech, kiekviena moteris bent kartą gyvenime privalo, tiesiog PRIVALO pasijusti princese… Su šita suknelė fotografuosis čia, fotografuosis ten, va tame fone prisiglaus prie JO, ta siena labai tiks jų bučiniui – nu tokia jau meniška…
Svajoms ir galo nėra – jaunoji dabar eina prie veidrodžio – galvos apie makiažą, tyrinės kiekvieną savo veido lopinėlį, reikia juk ir šypseną surepetuoti, staiga BAM!!! – o jeigu lietus, o jeigu LIETUS???