Ar įmanoma pabėgti nuo meilės, kuri yra dalis žmogaus, kuri ir šildo, ir šviečia, ir sudegina, o žmogus net ir sudegęs atgimsta?
Aš nežinau. Žinau tik, kad už tokią meilę uždarydavo į vienuolyną, degindavo laužuose, gyvą įmūrydavo sienoje, užmėtydavo akmenimis. Nes įsimylėjo ne tą, ne ten, ne tada, ne taip.
Bet yra taip, kaip yra. Jei skauda, vadinasi, myli tik tu.
Klausei dėl pabėgimo. O kur tu pabėgsi, mano mergaite? Nuo savęs pabėgti neįmanoma. Taip, žmonės bėga, bėga ištisus maratonus, nubėga, gauna apdovanojimą, nes bėgdamas visus pralenkė, o atsigula vakare į gražią lovą su labai gražia patalyne ir supranta, kad niekur nenubėgo, nes tas jausmas pasivijo, jis čia. Paimi skaityti knygą – skaitai ir supranti, kad tą patį puslapį skaitai penktą kartą, įsijungi filmą, kurį seniai norėjai pažiūrėti, tokį išliaupsintą, su daug oskarų ir palmių šakelių, bandai suprasti bent siužetą, kelis kartus net atsisuki, bet filmas…joks.
Užgesinus šviesą miegas turėtų ateiti beveik akimirksniu, bet ne, atvirkščiai. Tada – malda, prašymas Dievo susitikti su tavimi sapne, mano meile.
Paskui – vėliau, ryte, per pietus, kitos dienos vakare arba trečiadienį – suvokimas, kad tau, mano meile, nei šilta, nei šalta.
Bet tu vis tiek bėk, mano vaike, jeigu tikėsi, kad tai sprendimas. Jeigu matysi, kad nori tave įžeisti, įžeisk pirma.