Jei kas nors tą būtų pasakęs prieš kelis dešimtmečius, būtų buvę gardaus juoko. Taip išsilaisvinome, taip norėjome vystytis ir išsivystyti, gyventi kaip švedai – ir še tau! Taip įtikėjome ES parama ir globa, taip užsiliūliavome, kad priešas panosėj kažkaip pamažu nustojo savo baisumo.
Remti Baltarusiją praėjusį rugpjūtį buvo ne tik Lietuvos, draugiškos demokratinės šalies, gestas, bet ir savotiška pramoga, proga parodyti kitoms šalims, kokie mes drąsūs ir brandūs, galite mumis pasitikėti. Remti kitus, kai pačiam niekas negresia, tikrai kilnu, nes tai teorinis lygmuo. Štai po metų susidūrėme su praktiniu, kai pasienyje bet kada gali įvykti kas nors labai negero.
2015 m., pavyzdžiui, apie migrantus Vengrijoje skaitėme: „Šiais metais į šalį atvyko 54 000, 2014 m. – 43 000 migrantų.“ Tada tos šalies vidaus reikalų ministras sakė, kad šalies pajėgumai siekiant įveikti šią krizę viršijami 130 procentų. 4 m aukščio tvora pasienyje su Serbija turėjo tęstis 175 km. Tvorą pastatė.
Lietuvai reikia „truputį“ ilgesnės tvoros pasienyje su Baltarusija – 550 kilometrų… Beje, su skaičiais ne viskas aišku: oficialiai skelbiama, kad Lietuvos valstybės siena su Baltarusija yra gerokai ilgesnė – 678, 82 km.
Kad ir kaip ten būtų su tais kilometrais, svarbu viena: kada sugrįš į lietuvio širdį ramybė ir saugumo jausmas? Labai, labai neramina žinia, kad mūsiškę tvorą planuojama pastatyti 2022 metais. Po metų. Iš kitos pusės kilometrai net labai svarbu: suskaičiuota, kad vieno kilometro fizinė tvora kainuos 200 000 Eur. Viso būsimo statinio kaina – 152 000 Eur. Šiemet liko apytiksliai 120 darbo dienų.
Labai įdomu, kas tą tvorą ręs? Jei tik privatus verslas, tai statybininkų darbų sparta labai nuspėjama… Kartais ir kokybė (daug kam užtenka pagalvoti kad ir apie savo būsto statybininkų paliktas problemas, beje, gerai užmaskuotas). Statyti galima visaip – kaip toje pasakoje apie tris paršiukus. Tfu tfu tfu, kai sako.
Atmetus fizinius ir techninius pasirengimo statyboms aspektus, tvora lietuvio sąmonėje visada buvo tokia truputį… nevienareikšmė. Iš vienos pusės – puiku: saugumas, ramesnis miegas, jei turi žemės, turi ką tverti, esi tikras gaspadorius, nekils ginčų dėl rubežiaus su kaimynu. Kita vertus, tvora – pašaipų, abejotinų pavyzdžių šaltinis: juk ne kartą girdėjome „pora kaip tvora“, „nudvėsi kur patvory“, „nei į tvorą, nei į mietą“, „dantis ant tvoros pakarti“, „tvoromis eiti“, „per tvorą mesti“. Taigi išeitų, kad tvora, nepaisant savo praktinės funkcijos, giliai dūšioje reiškia, kad kaimynai nemoka, negali, nesugeba susirokuoti gražiuoju – mietai, sukalti į žemę, tą padaro geriau nei žmonės.
Taip ir kartojasi istorija, beje, mokykloje mums tai sakė, buvom primiršę – priminė (o kad prieš 5 m. kažkas pabėgėlius laikė tolima egzotiška problema, kuri Lietuvos tiesiogiai nepalies, o tvorų statybas tuščiu reikalu, tai jau suvis nemalonu prisiminti). Bet vienu dalyku vis tiek negaliu atsistebėti: vielos pasienyje pavadinimu… Concertina! Spiralinė, spygliuota, pjaunanti, kažką, nežinia ką turinti bendro su muzika. Mocarto „Requiem?“