Babytė

Nežinau, kieno čia babytė. Bet atsimenu šitas skareles, kurios aiškiai buvo suskirstytos į kasdienines ir išeigines, gulėjo bufetuko stalčiuke, šituos ryžus katiniukus, šitas raukšles, šituos neklusnius žilus plaukus. Vienoms babytėms emigravę vaikai padarė euroremontus, kitų apsilupę langai taip ir liko. Vienos mirė savuose namuose kaime, kitos mieste, pas vaikus, atskirame kambarėlyje, svetimame mieste svetimos net sau. Nes namai buvo parduoti, pinigai atiduoti vaikams, kai jie gavo butą arba ėmė paskolą. Visi norėjo vieni kitiems gero, bet nutylėjo, gėdijosi, laukė tinkamo momento, ruošėsi, tikėjosi, stengėsi, mėgino pasakyti, kol vieną dieną tapo per vėlu.

Nežinau nuotraukos autoriaus, bet joje man visos Lietuvos babytės – glostančiu žvilgsniu, suskirdusiom rankom, valerijono lašų raminamom širdim. Kiek jų išleido savo vaikus į Vilnių, kiek paskui senatvėje čia vaikų buvo atsivežtos pačios, kiek išvydusios Amžinybę iš to Vilniaus vėl iškeliavo atgulti kapeliuose ant savo kalnelio, po ašarotu tėviškės dangum… Turbūt kad ir nėra tokios mylinčių ir mirusių motinų statistikos ten, kur jų vaikams buvo gera.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *