Patiekalas, kurį gamindavo per šventes, ypatingomis progomis. Nebrangu, tik reikalauja laiko. O laiko anų laikų šeimininkės, dirbdamos socializmo statybose, besirūpindamos vaikais, vyru, namų ruoša, laikydamos tris namų kampus, oi, kaip neturėjo…
Balandėlių beveik visada galėjai tikėtis viena liūdna susitikimo prie stalo proga – per gedulingus pietus. Sunku dabar pasakyti, kas tokį ar kitokį meniu sudarydavo, bet balandėlių kvapas buvo tarsi privalomas ir, aišku, nustelbdavo visus kitus. Dažnai pasigirsdavo, kaip tas, dėl kurio čia visi susirinko, juos irgi labai mėgęs. Maldos, giesmės žmones labai suartindavo, bet balandėliai irgi prie to prisidėdavo.
Grįžusios iš pagrabo moterys sau tyliai pasižadėdavo tokių balandėlių pagaminti ir savo namiškiams, bet pažadai dažniausiai ir likdavo pažadais arba įsižodindavo maždaug šitaip: „kai bus proga.“