Vietoje įžangos. Straipsnis rašytas 2016 – ųjų pavasarį. Tada vaikų patyčios buvo begal opi problema, bet kad ji egzistuoja ir suaugusiųjų pasaulyje, ne, nekalbėjo niekas (nebent įkalinimo įstaigų kontekste). Tada dar niekas nė sapnuoti nesapnavo, kad ateityje mūsų laukia kažkoks mįslingas virusas, kuris uždarys namuose visus: ir didelius, ir mažus, ir protingus, ir nelabai, ir tuos, kurie mėgsta skriausti kitus, ir tuos, kurie yra skriaudžiami. Bet virusas atėjo, nelabai dar žada ir išeiti, o ar dingo problema, kankinusi daugybę žmonių ugdymo įstaigose ir darbo vietose? Matyt, kad nedingo, tiesiog „užsirakino“ kartu su žmonėmis. Tiesa, net ir „užsirakinus“ neseniai šiaurės Lietuvoje nusižudė jauna gydytoja, šis atvejis siejamas su mobingu, rezonansas tebėra pakilime. Reikalas tas, kad žmogų privesti prie ligos arba net mirties galima įvairiais būdais. Kartais jie būna labai rafinuoti ir labai dažnai sunkiai įrodomi. Viskas, apie ką kalbama šiame straipsnyje, yra tikra. ……………………………………………………………………………………………………….
Formaliai mokyklose vyksta ir etikos, ir tikybos pamokos, tik lieka neaišku, kurias dažniau renkasi lankyti patyčių iniciatoriai, o kurias – jų aukos. Gal į žiaurumą bei agresiją linkę vaikai apie nuodėmę, bažnyčią ir dievą nė girdėt nieko negirdėjo, nes lanko etiką? Jiems tiesiog niekas nepasakė, jog artimą reikia mylėti kaip patį save? Panašų pasiaiškinimą tikrai teko kažkada išgirsti, kaip ir juokelį, kai policininkas suimtojo klausia, kodėl šis metęs į savo draugą lėkštę. Sulaikytasis, įžūliai šypsodamasis, gūžteli pečiais ir sako: „Kas čia tokio? Aš gi nepataikiau!“ Toks elgesio modelis gana dažnas: iš pradžių skaudinti, žeminti, šaipytis, paskui mušti, paskui filmuoti, paskui rodyti filmą arba šantažuoti. Iš pradžių šio „meno“ vaikai mokosi iš suaugusių, paskui – vieni iš kitų. Apie suaugusiųjų „mokyklą“ dar kalbama per mažai. Bet kalbėti – seniai laikas.
Tai pašnekėkim apie tėvus, vaikus, bendrą žaidimų aikštelę. Grįžkim į pradžią. Smėlis į akis, stumdymasis, specialiai nuspirtas ar pradurtas kamuolys, akmenukai į veidą, prasivardžiavimas, žaislų laužymas, ignoravimas, apkalbos, nepadorios dainelės, muštynės, grasinimai. Vieną gražią dieną – jau organizuota grupelė. Pagal duotą komandą kokie 6 – 8 piliečiai (įstatymas jiems dar niekuo negali „padėti“, nes per jauni) susirenka prie aukos namų ir 30 – 40 minučių mušinėja į sieną arba į šaligatvį kamuolius. Situacija pasiekia apogėjų, kai ta pati grupė vieną gražią dieną pasiskirsto vaidmenimis ir pradeda atakuoti butą: į langus lekia akmenys, ledo luitai, šunų ekskrementai. Kai organizatorius už kapišono nuvedamas pas tėvus (visi kiti išsilaksto), tik prasivėrus buto durims ( atidaro tėvas) nei iš šio, nei iš to ima verkti ir skųstis, kad šalia stovintis dėdė jį sumušė. Dėdė akimirksniu gauna smūgį į veidą, nespėja pratarti nė žodžio. Dėdė dėl pareikštų įtarimų metus laiko mindo policijos slenkstį. Dėdė turi ir daugiau vaikų. Jauniausias – dar vežimėlyje. Sklando gandai, kad tokiu būdu „nukentėjusio“ nepilnamečio tėvai užsidirba pragyvenimui, nes reikalauja kompensacijos, gal net patys sumuša savo atžalą, fotografuoja, rašo pareiškimą, prie jo prideda nuotraukas…
Šioje istorijoje apie netinkamą savo vaikų elgesį visi tėvai puikiausiai žinojo, buvo įdėta daug pastangų situaciją nukreipti bendra pozityvia linkme, tačiau greit paaiškėjo, kad suaugusieji pavargo. Jie pareiškė, kad viskas esą normalu, kad „mes irgi taip darėm“, kad vaikai išsiaiškins patys, o kaltas yra tas, kuris viską pasakoja tėvams. Tai buvo diena, kai vaikai gavo laisvę nuo šiol daryti, ką nori. Tėvai apsimetė, kad patyčių nėra ir niekada nebuvo, vaikai suprato savaip: buvo, yra, bus daugiau. Jėga!
Pakalbėkim apie darbdavius ir darbuotojus. Tęskime, ponai ir ponios. Į kontorą dirbti ateina naujas žmogus. Skelbime sakyta, kad nemokančius apmokys. „Mokytojas“ ten dirba dvidešimt metų ir labai tuo didžiuojasi. Darbas reikalauja įgūdžių ir begalinio kruopštumo. Vienas neatsargus judesys, ir viskas perniek. „Mokytojas“ nieko nepasakoja, liepia žiūrėti, klausti, o paskui dirbti savarankiškai. Pats išvažiuoja niekam nieko nesakęs nežinoma kryptimi. Net telefono numerio nepalieka – greit grįšiąs. Klausimų randasi iš karto, bet reikia laukti. Grįžęs „mokytojas“ rūstus, jis gi jau viską parodęs! Kiekvienas klausimas jam sukelia arba nevalingą atodūsį, arba ironišką šypseną, arba atsainų mostelėjimą ranka, atseit kaip nori, taip daryk. Atsakymus dalija kaip išmaldą, kaip dangaus maną, kaip kažką baisiai asmeniško ir brangaus. Bet iš tikrųjų tai jam nusišvilpt.
Medžiagos brangios. Vienu metu uždaroje patalpoje jų indelių, atidarytų ar blogai uždarytų, gali būti per šimtą. Medžiagos nuodingos, skleidžia neapsakomą tvaiką. Medžiagos degios, dirbama su popieriumi, o „mokytojas“ be perstojo rūko ir dosniai aplink barsto pelenus. Nuorūkos vypso kur bepažvelgsi. Ventiliacijos nėra, langų atidaryti negalima, nes bus sunku uždaryti, apsaugos priemonių nėra, darbo saugos taisyklių nėra, valytojos nėra. Kur papuola sumesti popieriai pasidengę storu dulkių sluoksniu, pajudinus kyla rusvi debesys. Niekam nerūpi, kad darbo valandos baigėsi, „mokytojas“ išpūtęs akis rėžia: „Tai negi aš tą darbą darysiu?“ Tokia tendencija ryški ypač penktadieniais. Niekas nieko nežino apie rytojaus darbus, naujokui užduočių dažnai atsiranda tik nuo 12 val. Laikas, praleistas belaukiant, panašu, į darbo valandas neįeina…
„Mokytojas“ – ne savininkas. Jis tikrai puikiai išmano savo siaurą sritį, bet čia viskas ir baigiasi. Jis nieko nėra girdėjęs apie normalius darbinius žmonių santykius, bendrus tikslus, informacijos perdavimą – jam to nereikia. Jis yra vadovo giminaitis ir vietininkas toje dievo užmirštoje kontoroje, kur veidai keičiasi kas tris mėnesius. Tik buhalterės žino, kiek tų „dūšelių“ čia sklandė, tačiau „be popierių“ nesiryžtų atsakyti. Sako, ir joms tekę darbų „iš šono“, pavyzdžiui, spausti sultis, kai pas aukščiausiąjį sodyboj vienais metais užderėjo morkų ir obuolių. Atvežė sulčiaspaudę, gėrybes, tarą – prašom, ponios, kad nesėdėtumėt be darbo.
O ponas atvyksta po pietų. Dažnai pratrūksta griausmais ir necenzūrom dėl darbo kokybės, dėl to, jog kažkas dirbo be pietų ir išėjo namo valanda anksčiau, kad per mažai padarė. O kaip galima padaryti daugiau, jei pats darbuotojas čia nieko nesprendžia? Kaip padaryti puikiai, jei niekam nerūpi mokyti? Reikalauja atnešti lapą, kuriame surašyti tos dienos atlikti darbai. Ponulis ir be lapo puikiausiai viską žino. Jam patinka tyčiotis. Vis negali pamiršti firmos klestėjimo iki krizės. Va tai buvę laikai, tada ir darbuotojai buvę kitokie, o dabar… Šefas atviras, šefas prie meno, jo pozicija darbuotojų atžvilgiu maždaug tokia: „Ką čia b**t kiekvienas šūdas / man dar aiškins, koks jis rudas!“
Šis darbdavys atleidžia penktadienį, saulei leidžiantis, kai naujokas jau velkasi striukę. Sako, pirmadienį ateik, sutvarkysim dokumentus, baigiasi tavo bandomasis laikotarpis. Naujokas be amo – kodėl? Taip, jam tikrai buvo nelengva, bet jis padarė viską, kas įmanoma. Jį turėjo perspėti, raštu nurodyti atleidimo priežastis. Galop ponas atidengia kortas: „Jeigu tavęs neatleisiu dabar, visą likusį savo gyvenimą tau turėsiu mokėti kompensacijas. Aišku, jei nori, po savaitės vėl tave galiu forminti trims mėnesiams“.
Naujokas lieka be darbo, jo dar niekas niekada nebuvo atleidęs. Tą buvusį kartais sapnuoja, sapnuoja, kad nuo cigaretės sprogsta visos dirbtuvės arba ant galvos užkrenta ir per veidą teka ultravioletiniai dažai, kurie džiūsta itin aukštoje temperatūroje, perėję per UV spindulius. Sapnas realus – ten dirbant bet kada taip galėjo nutikti. Realu ir tai, kad po kojom telkšojo dažų balos, voliojosi ne tik įvairios popierinės atliekos, bet ir klientų vizitinės kortelės, veiklos brošiūros, vizitiniai blankai, sveikinimo atvirukai. Į juos kasdien kažkas valėsi kojas. Pagal datas buvo matyti, kad reikalas tęsiasi ne pirmus metus.
O gal naujokui pavyko rasti tarp brokuotų klientų (atsiprašau – kortelių) kokių pažįstamų? Tikrai taip, kai kurių sunku būtų nežinoti ar neatpažinti. Pavyzdžiui, europarlamentarų Briuselyje. Vieno jų kalbos, sakytos ten ir ten, tada ir tada, pasirodo, yra išleistos dviem tomais. Leidiniai surišti ryšuliais, sukaišioti į tolimiausius kampus, ant viršelio – garbaus asmens nuotrauka. Knygos rastos atsitiktinai, paskelbus kažką panašaus į tvarkymosi akciją. Dulkės, voratinkliai, techninės alyvos – visko po truputį ir knygoms, ir jų autoriui. O autorius tai, žinokit, ne bet kas – V.L. (ne jaunesnysis).
O gal tikrai greit paaiškės, kad tai, ką kalbu šiame tekste – tik slogus sapnas? Praeitis. Duok, Dieve.