Jų turėjo kiekviena šeima. Vaikai gėrė pieną, limonadą, sultis, kurių parduotuvėje buvo ar ne trijų rūšių – slyvų, obuolių ir granatų. Vasarą moterys virdavo vaisių kompotą, žiemą – kisielių. Tokios stiklinės būdavo ir darželyje, ir mokykloje, ir ligoninėje, ir darbovietės valgykloje, ir sanatorijoje.
Pavasarį iš tokios stiklinės šeima gerdavo beržų sulą, jei tik kažkas iš savų žinojo, kaip tą vargšą beržą pragręžti (užsiėmimas, regis, buvo ne visai legalus, apie jį kalbėdavo radijo laidoje „Gamta – visų namai“).
Vasarą gatvėse stovėjo gazuoto vandens automatai – įmetei reikiamo nominalo monetą ir geri. Automatas apie jokias vienkartines stiklines nė girdėti nebuvo girdėjęs – visi norintys gerti gėrė iš tokios. Ji buvo vienintelė. Stiklinės plovimo procedūra egzistavo, taip, bet realiai vaidino labiau atrakcijos negu sveikatos apsaugos vaidmenį.
Stovėjo gatvėse ir giros bosiukai. Prie jų nusidriekdavo eilės. Galėjai pirkti ir gerti čia pat iš bokaliuko arba bokalo, galėjai atsinešti savo kelių litrų talpą ir gerti tą girą paskui namuose. Žinoma, iš tokios briaunotos stiklinės.
Iš jos vyrai gerdavo alų. Kartais gan keistai: į gėrimą įleisdami žalią kiaušinį. Buvo tokių, kurie negalėjo pakęsti net šito vaizdo, buvo tokių, kurie į briaunotą stiklinę su alumi įsimušdavo net kelis kiaušinius. Kaip ten sako: dabartiniu protu galvojant gal ir rastųsi šio keisto kokteilio prasmės aiškinimų, kaip aiškinta tada, visai neaišku.
Beje, iš sovietinių filmų lietuvius pasiekdavo vaizdai, kaip rusai geria degtinę. Gerdavo jie ne įsipylę į stikliukus, o į stiklinę. Štai taip buvo matuojamas vyriškumas.
O va tokių uogelių, kurios matyti prieš akis, būdavo apleistose sodybose. Čia ne žemuogės – čia sulaukėjusios braškės. Stogai įgriuvę, langai išdaužyti, bet kokios vešlios ir gražios dilgėlės. Žmogui iki juostos. O kaip dieviškai žydėdavo toks sulaukėjęs sodas, o kiek sunokindavo jis rudenį obuolių!
Važiuoja, būdavo, pro šalį kokie iš Vilniaus ar Kauno, ir negali pravažiuoti – sustoja. Taip traukia tie svetimi apleisti namai, tas žydėjimas, tas vaisių bumbsėjimas į žolę, kurios niekas seniai nebepjauna. Išlipa iš savo moskvičiaus arba žigulio ir atsargiai eina pasidairyt. Va čia šulinys, va čia rūtos, va čia buvo suoliukas po langu, čia šuns būda. O kiek metų galėtų būti tos sodybos klevams ir liepoms?
Saulė plieskia į akis, arba saulėlydis, arba apniukę. Jei tik rugpjūtis ar rugsėjis – pavaikšto pakeleiviai po svetimą žemę, apsidairo, pasiklauso, paglosto akimis apsunkusias nuo vaisių obelų šakas ir prisirenka tų obuolių. Deda į visas įmanomas talpas, kokias tik turi po ranka obuolių derliui nuimti nepasiruošę žmonės.
Sėkmingai grįžę namo iš tų obuolių prisispaudžia sulčių. Ir geria jas, žinoma, iš briaunotų stiklinių. Geria ir galvoja, kas sodino tas obelis, kur tie žmonės šiandien.
Geria ir galvoja, ar taip galima gerti? Ar taip galima vaikščioti po svetimą sodą, žiūrėti į kažkieno namų slenkstį ir langų akiduobes? Ar galima iš ten kažką išsinešti? Ir tuo, ką išsinešei, girdyti savo vaikus?