Daug kam matyta – keliauta, važiuota, kraustytasi.
Kai nereikėjo, dažniausiai jį laikydavo ant spintos viršaus. Retai galėjai išgirsti „lagaminas”, daug dažniau – „čemodanas”. Buvo ir specialių posakių: „sėdėti ant čemodanų” (laukti, nuomotis, neturėti savo namų), „susirink čemodanus” (kraustykis, eik iš čia).
Toks daiktas reiškė gyvenimo pokytį – gal viltį, o gal ir pralaimėjimą. Studijos, ekskursija, nauji miestai ir veidai, kraustymasis į erdvesnius namus – kiek džiaugsmo! Ir staiga – skyrybos, kai tai, kas svarbiausia, žmona sugrūda į lagaminą ir pastato už durų.
Kartais buvo galima sakyti taip: parodyk savo čemodaną, pasakysiu, kas esi. Kodėl? Todėl kad negražus, apdaužytas, nutrintas čemodanas reiškė, kad toks esi ir tu – pavargęs, be vietos, blaškomas visų gyvenimo vėtrų. Aišku, galėjo būti ir kitaip: gal čia senelių palikimas, kai slapstėsi, bėgo nuo karo? Aišku tik viena: jei čemodanas prakalbėtų, daug ką papasakotų. Kad tik būtų kam klausyti.