Tai viena žinomiausių lotyniškų sentencijų. Taip sakė prieš daugelį metų (1596 m.) gimęs prancūzų filosofas, fizikas ir matematikas Renė Dekartas. Lietuviškai šis posakis reiškia „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“.
Esame ta karta, kuri siekė mokslo, žinių, kuriai buvo labai svarbu suprasti, koks buvo pasaulis iki mūsų. Istorija, mokslas, filosofija, kultūra, menas, politika – viskas buvo įdomu, deja, daug kas užginta, nutylima, paslėpta, ištrinta arba iškreipta. Daug ką reikėjo suvokti pačiam, daug skaityti, daug klausti, daug klysti arba sužinoti per vėlai. Reikėjo turėti gerus mokytojus, kurie rodė ne tik tą kryptį, kurią privalėjo rodyti, bet ir tą, kuri buvo neformali, bet istoriškai ir žmogiškai teisinga.
Mes – autoritetų vaikai. Sokratas, Platonas, Aristotelis, Pitagoras, Hipokratas, Seneka, Galilėjus, Izaokas Niutonas, Albertas Einšteinas, Džordanas Bruno, Kristupas Kolumbas, Tomas Moras, Aleksandras Didysis, Homeras, Aristofanas, V. Šekspyras, Dantė, J.V. Gėtė, Ticianas, Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Vincentas van Gogas, Bachas, Mocartas, Bethovenas, Šopenas…
Tai tik dalis, tai tik maža dalis iš sąrašo tų, kurie mus formavo kaip asmenybes. Gal ir ne visi susiformavome kaip geidžiamiausios, siekiamiausios, žinomiausios, bet pajutę, kad galime formuotis patylomis ir patys, šios galimybės jau nebepaleidome.
„Mąstau, vadinasi, esu“ ilgus metus buvo mūsų gyvenimo variklis. Daugeliui žmonių, savo mokinių, šią mintį kėliau kaip pačią esmingiausią, kaip viršesnę virš kitų. Ir vaikai išgirdę suklusdavo: „Kaip tai? Bet juk man sakė, kad taip, kaip galvoju aš, galvoti negalima, man už mano mintis parašė dvejetą…“
Mes esame karta, kuri niekada negalvojo, kad pasaulis prasidėjo sulig ta diena, kada mes atėjome į pasaulį. Esame ta karta, kuri gyvenimą, kad ir koks jis geras ar neteisingas bebūtų, supratome ir tebesuprantame tik per natūralų tęstinumą.
Šiandien situacija tokia, kad mąstantys dažnai apšaukiami atsilikėliais, kad ši sentencija sąmoningai trinama iš viešojo gyvenimo arba stumiama į jo paribius, nes mums liepiama priimti tai, kas neva pažangu, bet mūsų mąstymas tam nepritaria ir priešinasi. Nes labai aiškiai žino, dėl ko. Kaip pritarti esant sveiko proto aršių žmogeliukų idėjoms, kad tu panorėjęs gali būti kuo tik nori? Sako, pasirinkimų yra net kelios dešimtys…
„Cogito ergo sum“ istorijos eigoje turintiems valdžią, bet nesugebantiems valdyti buvo rakštis vienoje delikačioje vietoje daugybę kartų. Nei čia pirmas, nei čia paskutinis.