Menas šiais laikais yra savaime suprantamas dalykas. Kaip oras. Kaip vanduo. Meno mokoma nuo mažų dienų. Menininkams nereikia gyventi pusbadžiu, meno mylėtojams nereikia kažkur toli vykti, kad pamatytų vieną ar kitą kūrinį. Tačiau kartą išgirstos tragiškos didžiųjų kūrėjų likimo istorijos nejučia įstringa kažkur atminties kamputyje ir… nebepaleidžia. Tokios kaip Van Gogo, Amadeo Modiljanio ir, deja, daugybės kitų. Bet apie jas ir taip jau daug prikalbėta, todėl įdomiau žvilgtelti į kitokias.
…Šiame paveiksle nutapyta aštuonerių – devynerių metų infantė, vardu Margarita. Nežinau, ar matėte šį paveikslą, ar norėtumėte vilkėti tokią suknelę, ar atspėtumėte, kiek tai mergaitei metų. Beje, kokios spalvos ta suknia jums atrodo? Oficialiai pasakyta, kad rožinė, kad tapyta apie 1654 metus, nurodytas paveikslo dydis ir kad jį galima pamatyti Madride, Prado muziejuje.
Portreto autorius – ispanas Diego Valaskesas (1599-1660), kurio istoriją galima vadinti sėkmės pavyzdžiu. Nes nuo pat pirmojo paveikslo, kuriame jis nutapė savo šalies 1621 m. karūnuotą jaunąjį karalių Pilypą IV, jaunąjį dailininką ji tikrai jį lydėjo. Paveikslas monarchui labai patiko, jis paskelbė, kad tik Diego nuo šiol jo portretus ir galėsiąs tapyti. Taigi kūrėjas, gimęs Sevilijoje, bet į Madridą specialiai vykęs užkariauti karaliaus dvaro palankumo, šį tikslą, regis, iš karto ir pasiekė. Negana to, karaliui dailininkas labai patiko, užmezgė su juo neįprastai artimus santykius, vėliau patikėjo ne vieną svarbų politinį bei administracinį postą.
Nors dideliu produktyvumu D.Velaskesas nepasižymėjo, bet kai kuriems dailininkams jis (Manė, Pikasui ir kt.) padarė didelę įtaką, artimai draugavo su Rubensu. Dar: žavėjosi Venecijos meistrais, dėl jų įtakos paties kūryba darėsi vis tobulesnė ir laisvesnė. Deja, laiko kūrybai turėjo nedaug.
Kai Diego buvo 28, t. y. 1627 – aisiais, karalius Pilypas Velaskesą paskyrė… jo miegamojo prižiūrėtoju. Tai buvo pačios svarbiausios pareigos. Dar vėliau jis buvo paskirtas rūmų kamerdineriu. Tai reiškė, jog turėjo rūpintis rūmų apstatymu, dekoravimu, šventėmis, karališkosios šeimos kelionėmis. Ypatingai sunki našta nugulė ant dailininko pečių, kai teko organizuoti karaliaus dukters Marijos Terezos ir jauno Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV vestuves. Manoma, kad būtent šis įvykis paspartino dailininko mirtį, kuri jį ištiko praėjus vos porai mėnesių po minėto istorinio įvykio.
Paveikslas „Infantė Margarita su rožine suknele“ nutapytas visai prieš mirtį. Tai karaliaus Pilypo dukra iš antrosios santuokos. Tyrinėtojai, be kita ko, akcentuoja jos energijos kupinas akis, manieringai slepiamą linksmumą, rankų išraiškingumą.
O Valaskesas iki pat mirties liko karaliaus numylėtiniu. 1659 m. karalius Pilypas IV jam suteikė didžiausią garbę – pakėlė į Santjago ordino riterius.
…………………………………………………………………………………………………………
Ko moko šio menininko gyvenimo istorija? Kad sunku ir pasakyti. O gal tiesiog reiktų pasidžiaugti, ir tiek? O gal pats herojus viską papasakotų visai kitaip? O gal, jeigu ne karaliaus prielankumas, šis dailininkas būtų sukūręs ne vieną šedevrą, nes būtų galėjęs… tiesiog disponuoti savo laiku, o su tais karaliaus miegamaisiais galėjo neką blogiau susitvarkyti ir kažkas kitas – šiaip ištikimas dvariškis…
…………………………………………………………………………………………………………
Įdomumo dėlei kelių žmonių paprašiau pakomentuoti šį paveikslą. Rožinės spalvos nepamatė, slepiamo linksmumo irgi ne, užtat labiausiai patiko suknia. Bet ne dėl to, kad karališkai graži, o todėl, kad… „nenormaliai didelė“, „komiška“, „siaubingai dvelkianti senove“.
…………………………………………………………………………………………………………
Atrodo, kad daugelio visokių pakopų ir lygių mokytojų geros intencijos žmones meno mokyti patyrė fiasko. Gal metas pradėti mokyti meną jausti?