Sekmadienis dažnam XXI a. žmogui yra nedarbo diena, laisvalaikis su knyga, buvimas prie ežero arba jūros. Tikėjimo reikalai dažnai stoja į eilę už gyvybiškai daug „svarbesnių“ – pailsėti, susitikti, pamatyti, uždirbti, laimėti, pasipuikuoti. O tikėjimas palauks – kur jis dings nepalaukęs, kaip ir visi kiti naudingi dvasios dalykai… Bet kartais nepalaukia, nes užklumpa bėda, netektis, liga. Tada kaip vaikas viską imi mokytis nuo pradžių. Skaitai Evangeliją ir supranti, kad parašyta lietuviškai, bet to negana, kad žodis paliestų, atlieptų, palieptų.
Arba reikia bent vieno sąlyčio taško su tuo, ką skaitai. Suprantama, kad kunigas tikisi, jog kiekvienas jo žodis esančiam Bažnyčioje bus tas tiltas tarp Dievo žodžio ir žmogaus širdies, bet taip būna ne visada ir ne visiems. Ne kiekvienas pamokslas atliepia, ir nelabai dažnai yra su kuo apie tai pasikalbėti.
Bet va paminėk tėviškę, giminaičius, kaimynus, pažįstamus, pagalvok, kas jiems esi tu, sugrįžėlis, kada paskutinį sykį juos matei, ir daug kas taps daug aiškiau. Daug aiškesnė pasidarys ir ta Evangelijos vieta, kurioje kalbama apie Jėzaus sugrįžimą į tėviškę. Visai nelinksmą sugrįžimą, kai niekas nelaukė, labai stebėjosi ir, tiesą sakant, parvykėlį atstūmė. Tėviškėnai žinojo, kad jis ir pagydė, ir demonus išvarė, ir mergaitę prikėlė iš numirusiųjų, ir jūrą nuramino – bet jiems to buvo per maža norint patikėti, kad sugrįžo ne šiaip kas, o Dievo sūnus.
Gal čia labai liūdna, tačiau dėsninga, tinka tiek Dievo sūnui, tiek žmogaus: tie, kurie tave pažinojo mažą, visam gyvenimui tave tokį ir programavo – tapk, kuo nori, parklupdyk visą pasaulį sau po kojomis, bet mums tu būsi tik tas, kuo buvai nuo pradžių – dailidės sūnus.
Ech, galima eiti dar toliau. Šiandien mažai kas žino, kas tas stalius ir ką veikia dailidė. Taip, googlas paaiškins, tik apie Jėzų ten nebus nė žodžio. Todėl ne vienam tikinčiajam aiškiau suprasti, kai vietoje dailidė sakoma šveplius, mikčius, žvairas, raišas, negudrus, lėtapėdis. Tada tikintysis dažnai atpažįsta save, savo gyvenimą, savo dabartį ir vaikystę.
Jėzų nuo vaikystės pažįstantieji izraelitai atstūmė, net supyko ant jo, nes Jėzus, matyt, pasakė, kad jie darą kažką ne taip. Negerai. Nes žodis pranašas bibline prasme tada reiškė ne pasakyti tai, kas laukia ateityje, o tai, kas ir kaip yra kalbamuoju momentu.
Žmogaus sūnaus sugrįžimo į tėviškę sėkmės atvejis šiandien turbūt priklauso nuo jo pasiektos karjeros, pasiekto turtinio lygio, autoriteto, įtakos ir galios savo aplinkos arba valstybės lygmenyje, bet tikėjimas tuo sugrįžėliu dažnai matuojamas taip: „kiek tu man mano reikaluose padėsi, tiek aš tave ir vertinsiu“. Tai sandėris, dovis už dovį, kaip sakoma. Tada reikalas keičiasi iš esmės: visi pamiršta, kas tu buvai. Visai tampa nebesvarbu, ar tu mikčius, ar tu valytojos, ar tu dailidės sūnus. Nesvarbu, ko anksčiau negalėjai – svarbu, ką gali dabar. Kaip miela, kad turi įrodymų – jeigu eisi į politiką, mes būtinai už tave balsuosim!
Betgi atleiskite už akivaizdžiai per didelį dėmesį šiandienai, kai reikėtų labiau stengtis suprasti anuos laikus. Jėzus nebuvo suprantamas tada, kažin kiek jis turėtų savo pasekėjų dabar? Tikėjimas nėra savaime suprantama duotybė. Tikėjimą žmogui visada norėjosi kažkaip patikrinti. Žmogui, kad ir labai protingam, turtingam ir įtakingam, visada norėjosi gauti kokių nors garantijų, palūkanų ar kokios kitokios naudos. Bet čia jo laukė netikėtumas – pralaimėti tikinčiam. Neturtingam, neįtakingam, gal ne visada ir labai protingam.
Va toks tas sugrįžimas į tėviškę.