Tekstas nenaujas, bet turiu drąsos dalintis. Galvoju, kad joks oficialus katalikiškas leidinys jo nespausdintų. Kaip paaiškintų? Manau, sakytų, kad neatitinka koncepcijos. Tai pasakysiu neoficialiai: tikėjimas daugelių žmonių yra duobėtas kelias. Ir tai, ką rašau, dažniausiai yra visai ne mano patirtis, bet tokia, kuri būtų verta išgirsti kitiems. Nes tikėti nėra paprasta.
…………………………………………………………………………………………………………
Jausmų pasaulis yra uždara teritorija, į kurią leidžiama įžengti tik artimiausiems draugams, sielos sesėms ir broliams, retkarčiais – kunigui, ypatingais atvejais – psichologui ar psichiatrui. Viešai demonstruoti jausmus kuo toliau, tuo labiau darosi rizikinga, kad nebūtumėme apkaltinti kokiu nors priekabiavimu ar kieno nors teisių pažeidimu. Bet šis pavadinimas aprėpia dar daugiau: sufleruoja apie eilinio nusidėjėlio galią atleisti savo skriaudėjams, atleidimo akto paprastumą ir elementarumą, „menkutę“ fluorescencinę liniją, skiriančią žmogų nuo Dievo. Tiesos, kad žmogų Dievas sukūrė pagal savo paveikslą, niekas neatmeta, tiesiog norisi atmesti mintį ir paliudyti tikrovę, kad atleidimas nėra toks paprastas dvasinis judesys, kurį pats žmogus kada panorėjęs gali atlikti. Kartais gerų norų nepakanka, o įsikalbėtas atleidimas, suponuojantis fiktyvų išsivadavimą, veda į dar gilesnę krizę.
Atleidimo tema domina ne mane vieną ir ne pirmus metus, tačiau šį komentarą inspiravo neseniai pasirodęs straipsnis viename dienraštyje. Jis vadinosi „Atleidimas, arba Kaip išvengti nuoskaudų“. Straipsnis turi autorių, autorius jį parengė pagal užsienio spaudą. Tema yra aktuali ir skausminga, dažnai susijusi su pažeminimu ir gėda, neišsakytais jausmais, naktiniais košmarais, įtampa, stresu, pašlijusiais ir nutrūkusiais santykiais, išdavyste, sutrypta saviverte, savidestrukcija, melu, apgaule, prievarta, priklausomybėmis, psichikos sutrikimais. Bet minėtas straipsnis arba mus pakylėja virš realybės, sąmoningai apeidamas jos teritoriją, arba kaip koks greito maisto restoranas alkaną skubiai pamaitina, nurodo, kokį maistą valgyti kitą kartą.
Atleidimo klausimo esmę atskleidžia Paulette Boudet savo knygoje „Atleidimas – gyvenimo kelias“. Ji drąsiai kalba apie tai, kas tikinčiojo gyvenime dažnai nutylima, apie ką kalbėti nepatogu, ji sako: „Galime pamiršti neatleidę ir atleisti nepamiršdami“. Ši mintis patvirtina ne vieną asmeniškai žinomą atvejį – ji nuplėšia šydą nuo tobulo krikščionio veido, kai tobulumas yra fasadinis, o žmogus galvoja, kaip čia nesusigadinus reputacijos kunigo, parapijiečių akyse, kokia forma pasmerkti netikinčius ir abejojančius, ką dar padaryti tokio, kad atrodyčiau panašesnis į Dievą – kietą, neklystantį ir teisingą?
Taip, Jėzus ne kartą Biblijoje liepia atleisti: „Jeigu mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! (Mt, 5, 43). Dar kalba apie beširdį valdovą ir skolininką: „Jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui…“ ( Mt, 18, 23–25). Bet daugiausia žmonių girdėjo biblinę istoriją apie sūnų palaidūną. Ši situacija tikintiesiems dažnai atrodo aiškiausia, nes meilės ryšių atkūrimas tarp tėvų ir vaikų yra gyvybiškai svarbus abiem pusėms. Yra ir „Tėve mūsų“ su „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, ir laiškas korintiečiams, kuriame 9 iš 13 meilės ypatybių yra siejamos su atleidimu. Tačiau niekur nėra pasakyta, kaip, kada, kokiu laiku žmogus turi kitą išlaisvinti, tuo pačiu išsilaisvindamas ir pats! Jėzus niekur nėra pasakęs, kad žmogui kada nors gyvenime bus paprasta ir lengva, kad bus dienų, kai nereikės budėti.
Susidaro įspūdis, kad straipsnio autorė, kaip ir dauguma tikinčiųjų, yra naivūs galvodami, kad visas pasaulis gyvena pagal Dekalogą, kad prašyti atleidimo nedraugai ir neprieteliai stovi eilėse, kad jo labai kažkam reikia…
Negana to, riba tarp skriaudėjo ir skriaudiko straipsnyje kažkaip išsitrina, o veikiantys personažai tarsi susikeičia vietomis. Šis momentas man atrodo labai svarbus, nes prieš įsivaizduojamą ir privalomą atleidimą buvo kaltė, skriauda, nusikaltimas. Ryškėja keistas paradoksas: sekuliariajame pasaulyje tiek daug kalbama apie aukas, lenktyniaujama, kas pirmas paskelbs siaubingą žinią, pasikvies į pokalbių laidą motiną, kurios dukra buvo supjaustyta į gabalus, tačiau nei pačių nusikaltėlių, nei jų tėvų nei girdim, nei matom. Ir ne smalsumas čia lieka nepatenkinta – baisu, kad nukentėjęs, išjuoktas, pažemintas tėvas (motina, sūnus, žmona…) dar ir dar kartą visa tai prisimena, pasakoja, išgyvena. Tas paradoksas, remiantis šiuo straipsniu, tarsi persikėlė ir pas tikinčiuosius: ne nusižengusiojo Dievo ir žmonių įstatymams problema, kad jis jus engė, skriaudė, kankino, sugadino jums visą gyvenimą – tai jūsų, kurie tapote auka, rūpestis, kad tik tam žmogui būtų atleista. Jūs pamirškite, atsukite kitą skruostą. Bet skaičiaus norintiems pamiršti nevalia: kai apaštalas Petras paklausė Jėzaus, kiek kartų reikia atleisti tam pačiam žmogui, ar septynis, Jėzus tai padaugino iš 11!
…netikiu, kad atleidimui užtenka vieno – man atrodo, kad reikia dviejų. Ir atleidimo skriaudikas turi pats prašyti. Prieš tai iš kažkur jis turi gauti sąžinę, sveiką protą, pasiskolinti truputį meilės. Juk žinome, kiek žmonių reikia dialogui, kiek konfliktui, kiek naujos gyvybės pradėjimui? Atsakymas aiškus, bet norint visais šiais atvejais galima apsimesti ir suvaidinti, tik ar to nori mūsų Dievas?
Kažkada pažinojau labai tikinčius moterį su vyru, kurie kunigo ir bendruomenės akyse buvo kitiems pavyzdys, ramstis, be jų neapsiėjo nė viena šventė, nė vienos laidotuvės. Jie turėjo tris vaikus ir už mažiausią nusižengimą juos daužė kaip obuolius. Kai jauniausia dukra, ruošdamasi skirtis su vyru, sugrįžo į tėvų namus ir po vyro bandymų taikytis neplanuotai pastojo, tėvai ją sumušė kaip vaikystėje – šįkart turėdami labai konkretų tikslą – persileidimą. Jos vardas buvo Regina. Šis pavyzdys gal žiauriausias, nes vaikelis vis dėlto gimė.
Pažįstu moterį, kuri šiemet švęs 80–metį. Ji visą gyvenimą sakė padėjusi visiems, o dabar kenčia nuo vienatvės. Ji metukų anūkėlį išmetė su jo mama iš namų. Ji kaip niekur nieko metų metais kuria istoriją, kokia buvusi ir esanti gera, išmintinga, mylinti močiutė. Patikėkite, reikia didelių valios pastangų norint atsisakyti vaidmens šiame spektaklyje.
Gyvas pavyzdys yra ir tai, kad pasiėmusi globoti našlaitę brolio dukterį kita tokia moteris ir po 30 metų prisimena savo „auklėjimo“ viršūnę – kaip savo globotinę talžė šepečio kotu. Globėjai iki šiol šie prisiminimai pakelia nuotaiką.
Tų pavyzdžių begalės. Filmai, knygos, spektakliai, internetas, nusikaltimų suvestinės, šalia esančių žmonių gyvenimo istorijos. Ir ką su visu tuo daryti? Išmesti kaip balastą? Deklaruoti, kad mėgstame tik pozityvą? Apsimesti, kad su mumis gyvenime niekada nieko blogo neatsitiko? Kad visi mūsų gyvenimo kelyje sutikti krikščionys tapo mūsų kelrodėmis žvaigždėmis? O gal įmanoma ir reiktų įjungti „delete“ ne tik kompiuteryje, bet ir galvoje? Gal apie tai, ką kalbu, išvis negalima katalikui kalbėti?
…………………………………………………………………………………………………………
Netikiu, kad mūsų Dievas kvailas, kad mums lieptų atleisti išjungus protą, atmintį ir valią , dangstant kaltuosius. Atleidimas yra darbas, kuris gali pavykti arba ne. O ką daryti su kažkokiu metafiziniu liūdesiu, kai į savo gyvenimą žmogus žiūri kaip į sudaužytą ir dailiai suklijuotą vazą, o visi mano, kad ta vaza nauja?
…………………………………………………………………………………………………………
Dulke buvai, dulke pavirsi, bet ar tikrai turi būti durų kilimėliu?