Gatvė, bet ne ta, kur kelių juostų, o eismą reguliuoja šviesoforai. Gatvė tokia, kuria išvažiuojama apsilankius ir apsipirkus keliuose šalia vienas kito esančiuose prekybos centruose. Ji tokia neilga, eismas vienpusis, bet mašinų srautas beveik nenutrūkstantis. Vairuotojai labai skirtingi. Vieni net nebando įsibėgėti, kiti įsibėgėja, o paskui staigiai stabdo, treti, atsidarę langus, pro kuriuos liejasi įvairiausi muzikiniai skoniai, šioje savo kelionės atkarpoje yra atsipalaidavę, mat yra tikri, kad šioje vietoje nieko blogo niekam nutikti negali, neįmanoma.
…Per šią gatvę eina moteris – aukštoka, lieknoka, jaunoka. Kažką raudona laiko prie krūtinės. Kai prieina arčiau, matosi, kad tai sulankstomas paspirtukas.
Paskui moterį eina du vaikai: kokių ketverių berniukas ir kokių dvejų su puse mergaitė. Eina klupdami, griuvinėdami, bet kiekvienas atskirai. Mama eina neatsisukdama, jokiu judesiu neparodydama, kad jie yra kartu. Tarsi tų vaikų nė nebūtų, tarsi ta moteris juos būtų išsivedusi į gatvę, kad kažkas nespecialiai juos nužudytų. Tarkime, koks nors atsakingas ir geras vairuotojas, akimirkai pasilenkęs pasiimti po sėdyne pariedėjusio mineralinio vandens buteliuko, nes taip nežmoniškai karšta ir norisi gerti.
Stebuklas, tikras stebuklas – mažieji kaip kokie ančiukai perkrypavo gatvę nepartrenkti ir nesužaloti. Ar taip sėkmingai perkrypuos per kitas, niekas nežino.
…Kai šiandienos Evangelija kalba apie tėvą, maldaujantį išgelbėti sergančią dukterį, apie moterį, tikėjusią stebuklingu prisilietimu, kaip reikėtų kalbėti apie tai, kas aukščiau buvo pasakyta?
Iš vienos pusės – neteisk, ir nebūsi teisiamas. Niekas ir neteisia. Tas, kas viską matė savo akimis, sako, kad išgyveno kelias akimirkas siaubo, nes vaikai galėjo būti partrenkti net ne vieną, o kelis kartus. Sumaitoti neatpažįstamai.
…Kai esame mokomi tikėti ir pasitikėti, visada šalia yra meilė. Šioje vietoje aprašytos istorijos kontekste kyla tiesiog pačių prieštaringiausių minčių: gal ši moteris taip pasitiki Dievu, kad savo vaikais visai nemato reikalo rūpintis? Gal ji taip giliai tikinti, kad yra praradusi nuovoką? O gal ji savo vaikų taip nekenčia, kad mirusius labiau mylėtų negu gyvus?
Talita kum… Talita kum… Talita kum – sako Jėzus. Kažin ką jis pasakytų tai moteriai, taip švelniai prie krūtinės glaudžiančiai raudoną paspirtuką?