Lietuva yra visateisė Europos sąjungos dalis, tačiau negalima užmiršti žmonių, kurie klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei XIX pab.-XX a.pr. Iš vienos pusės lenkinama, iš kitos rusinama, Lietuva vis dėlto nepasidavė nei kaime, nei mieste.
Štai Vilniuje paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje labai suaktyvėjo inteligentų veikla, susibūrė lietuviškų idėjų palaikytojų ir skleidėjų būrelis, kuris pasivadino „Dvylikos apaštalų“ vardu. Dalyviai žadino lietuvišką sąmonę, patys mokėsi ir kitus ragino mokytis lietuvių kalbos, buvo organizuojami lietuvių kalbos kursai. Vienas didžiausių aktyvistų buvo vienas „apaštalų“ – kunigas Juozapas Ambrazevičius, pirmojo lietuviško elementoriaus autorius. Tai jis atrado Marijos Piaseckaitės (vėliau tapusios Šlapeliene), išgarsėjusios po pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ premjeros, talentą giedoti ir dainuoti, tai jis gabiajai merginai Šv. Rapolo ir Šv. Jonų bažnyčiose duodavo atlikti solo partijas.
1898 m. į Vilnių atvyko broliai Vileišiai. Petrą Vileišį tuometėje Rusijoje visi žinojo kaip žymų tiltų ir geležinkelių inžinierių. Žinoma, jie iškart įsitraukė į minėtą lietuvišką veiklą. „Dvylikos apaštalų“ draugijos nariai nutarė, kad lietuvybę reikia gaivinti per bažnyčias. Nutarta, jog reikia atgauti mažą, apšiurusią Šv. Mykolo bažnytėlę, kad joje būtų galima melstis. 1901 m. tikslas buvo pasiektas, ten leista melstis lietuvių kalba. Vileišiai nebuvo tikintys, tačiau labai norėjo, kad toje bažnyčioje susikurtų choras, giedantis lietuviškas giesmes, todėl ir patys nutarė lankyti bažnyčią, ir kitus ragino ateiti.
Šv. Jonų bažnyčia, anot giedotojos Marijos Piaseckaitės, tuomet buvusi ypatinga: ten dalyvauti mišiose ir religinės muzikos koncertuose rinkdavosi Vilniaus aristokratija, bažnyčioje šlamėjo šilkas, dvelkė nuostabūs kvepalai.
XX a. pr. Vilniuje, pasiturinčių inteligentų namuose, buvo rengiami arbatvakariai – tokie pusiau slapti susibūrimai, kur buvo dainuojamos lietuviškos dainos, pasakojamos istorijos, šokami tautiniai šokiai, aptariama to meto spauda, vaidinami „naminiai“ spektakliai. Čia žmonės ateidavo pabendrauti, sušilti, išgerti arbatos. Prie arbatos visados šeimininkai padėdavo spurgų arba riestainių. Tai buvo puikios progos ne tik susitikti, susipažinti, bet ir puiki terpė vystyti bendras idėjas, kurti tautos gaivinimo planus.
1904 m. carui panaikinus lietuvių kalbos draudimą, Vilniuje užvirė gyvenimas: kūrėsi įvairios visuomeninės, kultūrinės, religinės draugijos, įvairūs kursai.
Po 1905 m. revoliucijos uždarius Rusijos universitetus, daug ten studijavusių lietuvių sugrįžo namo, į Lietuvą, dirbti Lietuvai. Visiems sugrįžėliams ir pasiryžėliams ėmė vadovauti Jonas Basanavičius. Taip kilo sumanymas sušaukti visos Lietuvos valstiečių ir inteligentų suvažiavimą – Didįjį Vilniaus Seimą. Jis buvo sukviestas 1905 m.
1906 m. įkuriamas Marijos Šlapelienės knygynas, 1907 m. įsteigiama Lietuvių mokslo draugija, tais pačiais metais Petro Vileišio namuose atidaroma pirmoji Lietuvių dailės paroda.
Ypatingo balso savininkė Marija įsitraukia į chorų, lietuvių kalbos kursų, arbatvakarių sūkurį, susipažįsta su broliais Vileišiais, viešėdama Puziniškyje pas Gabrielę Petkevičaitę – Bitę dainuoja jai akomponuojant, ten susipažįsta su būsimu savo vyru Jurgiu Šlapeliu, kuris jai, dievinančiai dainas ir šokius, iš pradžių visai nepatinka, tačiau 1906 m. atidarydama lietuvišką knygyną ji jau yra Maskvos Medicinos fakulteto studento J. Šlapelio žmona, neseniai pagimdžiusi dukrelę Laimutę ir laisvu grafiku lanko pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ repeticijas.
… nuo šių įvykių nutekės labai daug vandens, praūš du karai, okupacijos, emigracijos, ir jau mūsų laikais Vilniuje, Pilies g. 40, pačioje Vilniaus širdyje, Didžiosios ir Pilies gatvių sankirtoje, name, skaičiuojančiame 600 metų, 1996 m. bus atidarytas Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus, kur vėl atgims arbatvakariai.
(Bus daugiau)