Evangelija (Jn 4, 43–54)
Jėzus išvyko iš Samarijos į Galilėją. Jis pats buvo pareiškęs: „Pranašas negerbiamas savo tėviškėje“. Kai jis pasiekė Galilėją, galilėjiečiai priėmė jį su džiaugsmu, nes buvo matę jo darbus per šventes Jeruzalėje; mat, jie buvo nukeliavę į tas šventes.
Jis vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. O Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo. Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos sugrįžęs į Galilėją, jis atkeliavo pas jį, ir maldavo eiti ir išgydyti jo sūnų, kuris buvo marinamas.
Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“.
O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė“.
Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir išėjo namo.
Pareinantį jį pasitiko tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis“. Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas“. Ir įtikėjo jis pats ir visi jo namai.
Tai buvo antras stebuklas, kurį Jėzus padarė, sugrįžęs iš Judėjos į Galilėją.