Artėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai, labai įdomu pasidomėti Lietuvos moterų įtaka žinomiems Lietuvos vyrams, sužinoti arba prisiminti, kaip istorijos eigoje valstybingumo vardan veikė vienu ar kitu laikotarpiu sostinėje gyvenusios moterys, kurias iš jų šiandien galime drąsiai vadinti įtakingiausiomis, o kurių įtaka šiandien yra gerokai pervertinama.
Istorinę kelionę galima pradėti Katedros aikštėje, po to – Valdovų rūmai, turėtume ką veikti ieškodami garsių Vilniaus moterų pėdsakų Pilies, Vokiečių, Trakų gatvėje, universitete, Dievo Gailestingumo šventovėje, Prezidentūroje, prasminga aplankyti J.Franko, M.Liuterio paminklus, Meilės tunelį, kurį saugo Nykštukas (gal ne kartą pas jį dviese kada lankėtės? sako, jis darąs stebuklus).
Turbūt daugelis pasakytų, kad žymiausia mūsų istorijoje yra karalienė Morta, jau vien dėl garbingiausio titulo. Visi žino, kad ji buvo Mindaugo žmona, bet gal ne visi, jog tai pirmoji lietuvė moteris, apie kurią rašoma tikruose istoriniuose šaltiniuose, t. y. Livonijos kronikose. Mortos būta veiklios, ambicingos ir protingos, ji dažnai patardavo savo vyrui, tai jam buvo svarbu, kaip ir jos palaikymas. Gaila, jog moteriškos intuicijos ne visada vyras paisydavo, žmonos balsas kartais likdavo patariamasis, ir visai be reikalo: jei karalius būtų paklausęs žmonos nepasitikėti seserėnu Treniota, istorija būtų pasisukusi visai kitaip.
Antroji mums, lietuviams, svarbi asmenybė – kunigaikščio Gedimino duktė Aldona, pasikrikštijusi Onos vardu. Jeigu dėl sudėtingo moters likimo šiandien dažnai suka galvas kokie nors sociologai, psichologai, medikai, jį siekia palengvinti įvairios nevyriausybinės organizacijos, kovotojai už moterų teises ir lygias galimybes, tai net neįsivaizduoju, kaip tada, XIV amžiuje, jautėsi ši 16 metų būtybė, ištekinta už būsimo Lenkijos karaliaus Kazimiero (kuris irgi buvo panašaus amžiaus), priversta palikti savo kraštą, svetimame nesuradusi nei laimės, nei užuojautos, jauna mirusi (30 metų). Tai buvo pirmoji politinė santuoka, vadinamosios dinastinės vedybos (1325 m.), kurios sustiprino LDK ir Lenkijos sąjungą, nukreiptą prieš kryžiuočius, bei taikos sutartį, įsipareigojant teikti karinę pagalbą. Aldona Ona Gediminaitė Lenkijos karaliene buvo 1333 – 1339, t. y. iki savo mirties, o jos sutuoktinis Lenkijos karaliumi buvo dar 31 – erius metus. Svarbu, kad vargšelė Ona pagimdė dvi dukras – Elžbietą ir Kunigundą, kurios ištekėjo už vokiečių kunigaikščių ir Gediminaičių kraują – jeigu taip galima pasakyti – paskleidė po visą Europą, jis ateina iki Anglijos karalienės Elžbietos… Onos likimas jaudina, verčia susimąstyti apie istorijos eigoje kitusias vertybęs, šeimos, valstybės interesų kainą.
Prisiminkime dar vieną Oną – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmoną, visoje Rytų Europoje garsėjusią puošnumu, sumanumu, ryžtu, diplomatiniais sugebėjimais. Pasirodo, ji turėjo didelę įtaką savo vyrui, nes laiduodavo jo pasirašytas sutartis, tokiu būdu buvo užtikrinamas jų laikymasis. Ypač Ona išgarsėjo, kai Krėvos pilyje nuo mirties išgelbėjo savo vyrą. Beje, labai neordinariu būdu – aprengusi tarnaitės drabužiais… Šią moterį visi gerbė, paisė jos nuomonės. Kryžiuočių Ordino magistras, norėdamas įsiteikti, siųsdavo jai brangias dovanas: klavikordą, brangių drabužių bei papuošalų, žirgų, o kartą buvo atsiuntęs net liūtą. Pati Ona irgi dovanodavo dovanas: pavyzdžiui, dvylika auksinių narvelių sakalams, kuriuos jai buvo padovanojęs Vytautas.
O ar žinote, kada mes valdėme Maskvą? Ogi tada, kai kunigaikštienė Sofija, Onos ir Vytauto dukra (anksti sužadėta su Maskvos kunigaikščiu Vasilijumi), pati asmeniškai vadovavo Maskvos gynybai nuo totorių. Tai atsitiko tada, kai iš pradžių mirus jos vyrui sūnaus Vasilijaus II regentu buvo paskelbtas Vytautas Didysis, kuris tik porą metų pabuvo Maskvos kunigaikščiu ir taipogi mirė. Istorikai pabrėžia kunigaikštienės Sofijos išmintį ir tai, kad ji smarkiai į gera pakeitė socialinę rusų moterų būklę.
Pagaliau – karalienė Bona Sforca! Ar žinojote, kad ji augo Renesanso židinyje, viename dvare su Leonardu da Vinčiu, nuo mažens buvo mokoma kalbų, o atitekėjusi į Lietuvą ir Lenkiją patyrė siaubingą kultūrinį šoką, mat dvaro kieme maklinėjo palaidos kiaulės… Ši moteris buvo rengiama ne tarnauti, o valdyti, mokėsi vyrų psichologijos, kad galėtų tai naudoti kaip įrankį savo tikslams pasiekti. Jos dėka buvo gerokai sustiprinta karaliaus valdžia. Atvykusi į Lietuvą Bona Sforca perstatė dvarus ir rūmus, fundavo bažnyčias, menininkus, iš Italijos atvežė daugybę brangių paveikslų, gobelenų, indų, visoje Lenkijoje ir Lietuvoje pradėjo skleisti renesansinę kultūrą. Ši moteris visame kame mąstė valstybiškai, be jokio subtilaus, subjektyvaus ar egocentriško „aš“, todėl stengėsi pagimdyti kuo daugiau vyriškos lyties palikuonių. Deja, iš penkių vaikų berniukas tebuvo vienas, o laukdamasi šeštojo vaikelio patyrė persileidimą ir daugiau vaikų nebegalėjo turėti… Natūralu, kad į tą vienintelį sūnų, Žygimantą Augustą, sudėjo visas viltis, žinias, davė jam puikų išsilavinimą tikėdamasi, kad jis bus puikus valstybės vadovas. Ir staiga – moteris, meilė, Barbora Radvilaitė! Nekilminga… Ką jūs, mielos moterys, būtumėt dariusios Bonos Sforcos vietoje? Ar galėjo ji suprasti šią savo sūnaus santuoką? Atrodo, kad protas ir racionalumas karalienei iškrėtė bjaurų pokštą. O ir gyvenimo pabaiga banali: mirė viena, pamiršta, niekam nereikalinga, toli nuo savo numylėto sūnaus. Ar galima kalbėti čia apie kokią moterišką laimę, valdžios ir galios saldumą, moterišką stiprybę? Ne, Bona Sforca nebuvo laiminga, bent jau ta prasme, kaip ją suprantame šiandien. Na, o Barbora Radvilaitė tapo legenda, tikros ir įstabios meilės simboliu, kuris mūsų valstybei, tiesą sakant, nelabai ką davė… Užtat kaip gražiai visur piešiama Barbora ir kokia visur šaltiniuose pajuodėlė Bona Sforca! Tai va, mielos moterys, yra čia mums apie ką pamąstyti ar ne? Yra apie ką ir vyrams.
Ir dar viena Ona – Ona Jogailaitė, Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo duktė. Taip susiklostė aplinkybės, kad ištekėjo už baisingo plevėsos Anri Valua, 20 metų už ją jaunesnio. Jis Lenkijos – Lietuvos respublikoje praleido tik penkis mėnesius, iššvaistė didžiulius turtus, tačiau vargšės Onos nevedė, pabėgo atgal į savo Prancūziją. Galima tik įsivaizduoti, kokia tai buvo gėda ir pažeminimas moteriai. Pagaliau, būdama 53 metų, šio keisto likimo dama išteka už Stepono Batoro – to paties, kurį žinome kaip Vilniaus universiteto įkūrėją. Bet su tuo įkūrimu buvusi “štuka“: Bonos Sforcos duktė buvusi baisiai negraži ir bjauraus būdo, tačiau anuomet buvo tikima, kad nepasižyminčios grožiu damos, paragavusios mokslo, pagražėja. Žinant, kad ši pora kartu net negyveno, kad vyriškiui buvo jau smagiau dalyvauti mūšiuose, gal net žūti, nei glaustis prie žmonos krūtinės, irgi sukelia tam tikrų minčių. Bet Ona universitete niekada nesimokė, mirė vieniša ir apleista.
(laukite tęsinio)