Vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris savo kūrybinę aplinką modeliavo iš šilko pagalvėlių, gėlių žiedlapių, kabineto kampe stovinčios vonios vandens kvapo – į ją, sako, buvo supilamas flakonas odekolono.
Karvedys Napoleonas Bonapartas itin mėgo vonias. Maudydavosi jis kelis kartus per dieną. Mirkdavo ne mažiau kaip valandą. Maudydamasis rašydavo laiškus, reikalui esant priiminėdavo net lankytojus. Vonios turėdavo būti karštos, vanduo jose beveik siekdavo virimo lygį. Kelioninę vonią gabendavosi ir į žygius.
Rašytojas Onorė de Balzakas mėgo rašyti naktimis ir nuolatos gėrė kavą – net iki 50 puodelių per dieną. Teigė, kad kava daro stebuklus: „Organizmas iškart atgyja, pradeda judėti mintys. Prieš akis iškyla vaizdai, rašalas išmargina popierių…“ Deja, kas galėtų paneigti, kad būtent dėl šio pomėgio šis rašytojas mirė tesulaukęs 51-erių?