Dauguma dabartinių penkiasdešimtmečių ir vyresnių labai mėgo rašyti laiškus ir, žinoma, juos gauti. Tai, kas buvo rašoma, buvo galima perduoti telefonu, taip ir darydavo, bet juk laiškas – visai kas kita…
Laiškui rašyti reikėjo rasti laisvo laiko, patogios vietos atsisėsti (geriausiai prie lango), gražaus popieriaus, gero rašiklio (anais laikais sakydavo „tušinuko”), tinkamos nuotaikos, prisikaupusių minčių. Laiškas buvo rašomas kaip įmanoma gražiausia rašysena, lapo kampučiai papuošti visokiais pavinguriavimais ir išraitymais.
Jei laiškas buvo rašomas giminaičiui, tai reiškė visų įmanomų giminės naujienų perdavimą. Laiškas draugui ar draugei – gyvenimo džiaugsmo pliūpsnį ir planuojamus susitikimus. Meilės laiškas – tai širdies godos, liūdesys dėl per lėtai tekančio laiko, kada vėl bus galima apsikabinti ir…viena kita ašara, paptelėjusi tiesiai ant popieriaus – greit išdžiūvusi, bet neįskaitomai suliejusi kelis žodžius.
Tokį laišką, prieš dėdami į voką (prieš tai perlenkę du kartus), įsimylėjėliai būtinai pabučiuodavo. Šis veiksmas būdavo nevalingas ir, jei meilė dar nebūdavo išsiskleidusi tarsi gėlės žiedas, o tik besiskleidžiąs, staiga apimdavo lyg ir gėdos jausmas, nurausdavo skruostai: ” Ar jis/ji irgi mane taip stipriai myli kaip aš, o jeigu ne?”
Prisimenate – vokas būdavo išteptas klijais, kuriuos reikėdavo sudrėkinti. Tą buvo galima padaryti su vandeniu… O su kuo dažniausiai darė ta minima karta, tie, kaip dabar sakoma, 50+? Viešpatėliau, su seilėmis! Liežuviu tik lyžt, lyžt, ir užklijuota… Taigi išeitų, kad žmogus, prieš kelis dešimtmečius rašydamas kitam žmogui laišką, atiduodavo ir dalelę savęs…
P.S. niekam tada nešovė į galvą kalbėti apie klijų žalą sveikatai, neetišką elgesį, neestetišką vaizdą. Nieko nežinojome ir apie socialinę distanciją.
P.P.S. Ech, vos nepamiršau svarbiausio: laiškai dažniausiai buvo rašomi vakarais, o kai kurie ir slapčia. Pašto dėžutė ir laiškanešys buvo tiesiog likimo lėmėjai, dėl kurių kartais norėdavosi pašokti iki dangaus, apkabinti ir išbučiuoti visą pasaulį, o kartais čia pat numirti arba prasmegti skradžiai žemę…
Būkite laimingi tebelaukiantys laiškų.
2020 05 26