Rytoj, kovo 10 – ąją, yra kiekvienam lietuviui pažįstamo tautos šviesulio Justino Marcinkevičiaus gimtadienis. Šiemet minimos 91 – osios Poeto gimimo metinės. Kaip (ir ar ) jos bus pažymėtos, pamatysime viešojoje erdvėje, o dabar dalinuosi savo straipsniu, rašytu 2016 04 16. Gal ir jums sukels kokių minčių ši tema.
Vis dažniau pasigirsta keistų minčių laisvės tema. Tik atkūrus Nepriklausomybę žodis „laisvė“ buvo gerovės, vilties ir tiesos sinonimas. Nežinau, kiek taip manančių beliko šiandien. Žvelgiant iš laiko perspektyvos atrodo, kad ta laisvė mus tada ištiko, užklupo, kaip koks potvynis ar žemės drebėjimas, kuriam nebuvom pasiruošę. Niekas dorai nežinojo, kas ta laisvė yra, su kuo ji valgoma ir ką toliau daryti. Viena aišku: Ezopo kalba nebereikalinga, galim kalbėti, ką norim. Tai buvo išties svarbu, nes per pusę amžiaus buvo susikaupę neįtikėtinai daug neištartų žodžių. Žodžiai sugrįžo iš tremties, iš lagerių, iš visų pasviečių, kur tik glaudėsi lietuviai, pabėgę nuo raudonojo maro.
Bet greit jaunos valstybės politikams žodžio laisvė tapo manipuliacijos įrankiu, viešosios nuomonės formavimo priemone, melo politikos priedanga. Piliečiai vis dūsavo prisiminę Baltijos kelią, tyliai skaičiavo savo darbo stažą, kurį sukaupė gamykloje, fabrike ar gyvulių fermoje. Tas skaičius laikinai neatrodė svarbu, nes iš kadais galingų gamybos ir pramonės objektų liko arba griuvėsių krūva, arba benamių landynės, arba gardus kąsnelis tam, kas galėjo ir turėjo už ką tokį nekilnojamąjį turtą privatizuoti.
Greit pasigirdo kalbų, kad laisvė mus apsvaigino, suvedžiojo ir paliko, kad ne už tokią Lietuvą kovojom. Tos kalbos netyla iki šiol, veikiau atvirkščiai. Laisvė be ribų, be padorumo ir sąžinės atsisuko prieš mus pačius, vanoja kitu lazdos galu, tranko per galvą ir kitus organus, kaip pasakytų koks nors Juozas Erlickas, beje, vienas pirmųjų ironiškai prabilęs apie laisvės grimasas, kai didžioji dauguma lietuvių dar šypsojosi ir plojo katučių stovėdami veidu į Vakarus ir sėdimąja į Rytus.
Viskas nebūtų taip blogai, jei kartą apsisprendę tokios pozicijos ir laikytumėmės, bet ne – į sovietmetį dabar žvalgytis tapo nauja mada. Nauja tai, kad ieškoma ne, tarkim, sovietinių nusikaltimų įrodymų (ano meto kritika naujiesiems liberalams ir radikalams nebeįdomi – kritikuoti į valias galima šiuolaikinę Rusiją), o tarybinio gyvenimo pliusų, minusus apeinant ar eliminuojant iš viso.
Šis ideologinis darbas Rusijoje niekad nė nebuvo sustojęs, jis vyksta pagal tą patį scenarijų: kuo labiau stiprėja valdžios diktatūra šalies viduje ir už jos ribų, tuo intensyviau vykdoma propaganda siekiant reguliuoti visuomenės nuotaikas. Tikslas – kalbančius nutildyti, tylinčius įbauginti, klausančius apkvailinti.
Mes – ne Rusija, mes – laisva šalis, tačiau mus kvailinančių taipogi netrūksta, o ir praeitis daug kam neduoda ramybės. Atsiranda minties galiūnų, užsimojusių perrašyti net Lietuvos istoriją! Tarsi žodžio laisvė turėtų ką nors bendro su faktų slėpimu, iškraipymu arba klastojimu… Nepaisant triukšmo, kurį viešojoje erdvėje sukėlė knyga „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“, iki šiol niekas taip ir nerado atsakymo į klausimą, ką lietuvio sąmonėje nori perprogramuoti tie, kurie savo prieštaringai vertinama veikla jau kuris laikas skaldo visuomenę ironiškai šypsodamiesi: „Paieškokime naujų rakursų prisiminti visų patriotų taip nekenčiamą ir į šuns dienas šimtus kartų išdėtą prakeiktą sovietmetį“.
Just. Marcinkevičius: prieš penkerius metus miręs, neseniai prikeltas ir vėl nužudytas
Taip. Pasakyta labai aštriai, bet kitaip įvardyti situaciją, į kurią naujųjų kultūrliberalų dėka buvo įveltas Just. Marcinkevičius, būtų sunku. Tai poetas, rašytojas, akademikas, visuomenininkas, Sąjūdžio Tarybos narys, Lietuvos Konstitucijos preambulės autorius, Nacionalinės premijos laureatas, žmogus, šimtatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose savo viešomis kalbomis telkęs Lietuvą, atvedęs ją į Baltijos kelią, kuris gyvenimo pabaigoje pačiam poetui atrodė nutolęs per šviesmečius, brangus ir vienkartinis. Poetas, vadintas tautos sąžine, laisvės šaukliu, šiandien vadinamas koloborantu, sovietinės ideologijos propaguotoju, tėvynės išdaviku.
Kažkada panašią lemtį išgyveno Maironis, jauniesiems avangardistams keturvėjininkams dėl savo talento kėlęs juodą pavydą, todėl viešai išjuoktas ir sumenkintas. Tuomet, laimė, dėl vyravusių kultūrinių ir istorinių aplinkybių radikaliai nusiteikusi K. Binkio bendraminčių kuopelė negalėjo sukelti nei visuotinės diskusijos, nei visuomenės susipriešinimo.
Šįkart viskas kitaip: Just. Marcinkevičius, pasirodo, tiek sovietmetį, tiek po 1990 – ųjų buvęs vilkas ėriuko kailyje. „Pušis, kuri juokesi“, „Dvidešimtas pavasaris“, ditirambai kolchozui ir Leninui esą esminė poeto kūrybos linija! Tai kas, kad tas poeta senų seniausiai pasakė, kad tai buvo duoklė režimui, kad kiekvienas žmogus turi savąją vypsinčią pušį, kad viskas išguldyta autobiografinėjė esė „Taburetė virš galvos“, kuri išspausdinta knygose „Pažadėtoji žemė“ (2009) bei „Dienoraščiai ir datos“ (2012). Užsimojusiems „sugriauti Just. Marcinkevičiaus mitą“ tai nerūpi, didelis klausimas, kiek su jo kūryba mitų griovėjai susipažinę iš viso.
Dar Poetas kaltinamas ateizacijos propagavimu bei tautai žalingu aukos bei kankinystės įvaizdžių diegimu…
Tas poetas šiandien negali apsiginti, nors jo žodžio sargyboje ištikimai tebestovi literatūrologai V. Daujotytė, V. Sventickas bei visa garbinga iškiliausių Lietuvos kultūros žmonių bendruomenė. Tačiau net ir toks palaikymas nedaug reiškia, mat jokių priemonių sustabdyti naujosios mados proveržį į sovietmetį žvelgti taip, kaip dar niekas nežiūrėjo, ir pamatyti jame tai, ko dar niekas nematė, tiesiog nėra. Žiūrėti atmetant faktus, tikimybę pateikiant kaip realybę, lietuvišką tapatybę pristatant kaip užsitęsusį šizofrenišką sapną, kurį sapnuoti pradėjo dar mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Tik ar ne tokiais būdais griaunami valstybingumo, tautiškumo ir žmogiškumo pamatai? Ir kas juos pastatys iš naujo?
Nežinau, su kuo dar būtų galima palyginti lietuvišką laisvės modelį, jį gali iliustruoti nebent pora absurdiškų galimybių: laisvė valgyti viską, įskaitant ir nuodingus grybus, ir laisvė daryti, ką noriu, pvz., šokti nuo daugiaaukščio namo stogo…
Putinaitė, Putinas, putinėlis, Rasputinas
Ši keturių žodžių kombinacija, paremta bendra šaknimi, laisvės sampratos kontekste netikėtai įgauna sąlyčio taškų. Pradžią minčiai plėtoti teikia putinas. Tai toks augalas, krūmas, žydi baltai, veda raudonas uogas, garbstomas žolininkų, ne kartą minimas liaudies dainose. Bene žymiausia daina – „Putinėli raudonasai“. Toj dainoj putinėlis stovėjo prie plačiojo kelelio, tuo keleliu ėjo šaunūs kareivėliai. Nebijojo vienužis, kad nuskins jo šakelę: „Tegu mano žiedus skina / ir tėvynę drąsiai gina!“
Su kareivėliais ir laisve liūdnai asocijuojasi Putinas iš didžiosios „P“. Jis irgi dažnai kalba apie laisvę, demokratiją, žmogaus teises, sąžinę, meilę tėvynei. Jis tebemyli ir mus, maištingąjį šiaurės vakarų kraštą. Sako, esame maža nepriklausoma valstybė, nuo kurios niekas nepriklauso…
Rasputinas – carinės Rusijos imperijos legenda: mistikas, aiškiaregis, girtuoklis, palaidūnas, apsišaukėlis, pasiskelbęs mažuoju Kristumi, kitaip tariant, tikras savo meto mitų griovėjas, tikėjęs, kad jam viskas leistina ir viskas atleistina. Neabejoju, jog viską, kas apie šį asmenį čia pasakyta negatyvaus, reikalui esant būtų galima išversti į kitą pusę ir jo trūkumus paversti dorybėmis Rasputiną pavadinant laisva asmenybe, negalėjusia pritapti prie savo meto aplinkos, nepakentusia jokių laisvės suvaržymo formų…
Žinoma, su filosofe N. Putinaite formaliai tai niekaip nesusiję, tačiau jos uolumas siekiant mums pateikti „tikrąjį“ ano meto vaizdą, „išmitinti“ sovietmečiu gyvenusius ir tautos pagarbą užsitarnavusius autoritetus kelia tam tikrų minčių: autorė kalba tarsi neklystantis orakulas, tarsi pati būtų „trisdešimtųjų metų gimimo“, tarsi jau turėtų ne vieną, o mažiausiai dvi nacionalines premijas, tarsi vykdytų partinę užduotį, kai privaloma raportuoti: „Visada pasiryžęs“! Nes kaip kitaip paaiškinti šios pažangios visuomenės veikėjos žodžius, jog apie Just. Marcinkevičių klausytojams kalbanti kiekvieną kartą, kai skaitanti pranešimą. Atrodo, jog tų klausytojų net nebūtina klausti, ką jie mano šia tema. Autorės patriotizmas naujoviškas, o klausytojų dažniausiai pasenęs, tai ir dirba naujosios Lietuvos kūrėja tarsi prižiūrėtojai „Dievų miške“ – kietai ir iš peties. Neišsigąskite, Jums neskaudės: čia ne karo, čia proto ir intelekto mūšis! „Lauke vienas – ne karys“. „Kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa“. „Kai aplink vien neregiai, vienakis tampa karaliumi“.