Kai kalbame apie XIX a. pab.- XX a. pr. lietuvių tautinį judėjimą, lietuvių inteligentų užmojus to meto Vilniuje, “12 apaštalų“ draugijos veiklą, brolių Vileišių – Petro, Jono ir Antano – darbus ir žygius lietuvybės vardan, būtina kalbėti apie Emiliją Jasmantaitę-Vileišienę – ryškią asmenybę, daktaro Antano Vileišio žmoną, aktyvią visuomenininkę ir itin drąsią lietuvybės gynėją ir stiprintoją, kurią Vilniuje gyvenantys lenkai vadino Lietuvos karaliene be sosto! Štai taip.
Ši moteris Vilniui einant iš rankų į rankas ir keičiantis valdžioms padarė nesuskaičiuojamą daugybę gerų darbų, nė vienos valdžios neišsigando, nebijojo atskleisti savo pažiūrų, drąsiai reiškė savo nuomonę, reikalavo teisių lietuvių kalbai ir kultūrai, globojo neturtingus, karo pabėgėlius, pati rinko aukas, vyko į Peterburgą, dar vėliau į Ameriką, kad galėtų pagelbėti lietuvių našlaičiams, rūpinosi jaunimo mokslo ir švietimo reikalais.
Emilija Vileišienė buvo tikra Vilniaus legenda. Gindama Lietuvos ir lietuvių interesus, ne kartą atvirai reikalavo, kad Vilnius būtų grąžintas Lietuvai, net stojo į atvirą kovą su lenkais, kurie norėjo iškasti žuvusių lietuvių kovotojų kūnus, už tokį pasipiktinimą ji 1919 m. buvo areštuota. Kai lenkų okupacinė valdžia nutarė uždaryti moksleivių bendrabutį, kuriame ji slaugė sužeistuosius, organizavo lietuvių belaisvių globą ir maitinimą, E. Vileišienė priešinosi iš visų jėgų. Tada Lukiškių kalėjime jai teko praleisti net porą mėnesių.
E.Vileišienės amžininkai ir šių laikų gidai, kalbėdami apie ją, būtinai mini vokiečių grafą fon Pfeilį, Juzefą Pilsudskį ir laivą su Lenkijos vėliava. Mini ir su pasididžiavimu, ir su šypsena.
Kuo labiau giliniesi, tuo didesnė nuostaba kyla dėl to, kokios valingos ir stiprios buvo mūsų Lietuvos nepriklausomybę kūrusios moterys.
(bus tęsinys)