Bet apie viską iš pradžių. Emilija gimė 1861 m. žemaičio bajoro Jasmanto (Jašmonto) ir bajoraitės Petronėlės Slastavičiūtės šeimoje. Vaikystė prabėgo Kišiniove, kur tarnavo jos tėvas. 1870 m. Emilija išsiunčiama į Smolnio kilmingųjų mergaičių institutą, kurį globojo caro šeima. Instituto vadovybė ją laikė lenkaite, bet ji pabrėždavo esanti lietuvaitė, kaip jos tėvas esąs lietuvis.
Deja, dar nesulaukusi pilnametystės Emilija neteko abiejų tėvų, tad baigus institutą teko apsigyventi pas brolį Joną Peterburge. Jis aktyviai dalyvavo tautinėje lietuvių studentų veikloje, kuri greitai įtraukė ir Emiliją. Ji greitai išmoko lietuvių kalbą, dainavo chore, vaidino lietuviškuose spektakliuose.
1889-1890 m. mokėsi gailestingųjų seserų kursuose, nes visa širdimi troško tarnauti bei padėti žmonėms. Tačiau dar vienas „deja“- sunkiai susirgo brolis. Ligai progresuojant jis buvo išleistas į pensiją, abu su seserimi atvyko į Vilnių, kuriame pradėjo megzti ryšius su nedidele lietuvių bendruomene, kurioje aktyviai veikė broliai Vileišiai. Antanas gydė sunkiai sergantį Emilijos brolį, pamilo Emiliją, 1897 m. pora susituokė.
Tai buvo tiems laikams labai nebūdinga šeima: abu išsilavinę, pasiturintys, patriotiškai nusiteikę. Vyras savo namuose priiminėjo ligonius, žmona rūpinosi paralyžiuotu broliu bei jaunųjų vyro giminaičių mokslo reikalais.
Visuomeninė veikla
Emilijos ir Antano namai buvo lietuvybės židinys, o jie patys – vieni aktyviausių legalios lietuvių tautinės veiklos organizatorių. 1905 m. gruodžio pradžioje įvykęs Didysis Vilniaus seimas Lietuvą kreipia laisvės link, bet Vileišiai nukenčia: praėjus kelioms dienoms po šio įvykio caro valdžia imasi represijų prieš Seimo organizatorius, Antanas suimamas. Visgi atgavus spaudos laisvę tautinio atgimimo sustabdyti nebeįmanoma, greit broliai Vileišiai pradės leisti „Lietuvos žinias“.
Caro valdžiai leidžiant kurti tik savišalpos ir labdaros organizacijas „Dvylikos apaštalų“ draugijai kyla mintis tokią draugiją ir įkurti. Jos pirmininku tampa Antanas Vileišis. Draugija teikia pagalbą neturtingoms į Vilnių atvykusioms tarnaitėms šelpti, vėliau rūpinasi 1907 m. įkurtos dviklasės lietuviškos mokyklos išlaikymu, o Emilija kiek galėdama stengiasi lietuvių vaikus aprūpinti maistu, drabužiais mokslo reikmenimis, savišalpos draugija organizuoja lietuviškus vakarus lietuvių kultūrai gaivinti bei puoselėti.
Emilijai jaunimo padėtis visą laiką rūpi ir plačiąja prasme: dirba dviejų gimnazijų tėvų komitetuose, reikalauja lietuvių kalbos pamokų, tikybos dėstymo gimtąja kalba, talkina lietuviškoms draugijoms, slapta telkia moksleivius, kurie rašo į „Vilniaus žinias“.
Karas, karas…
Jo suirutėje E. Vileišienė karštai rūpinasi pabėgėlių reikalais: su arkliu ir vežimu keliavo po aplinkinius kaimus rinkdama paaukotą maistą, drabužius, organizavo prieglaudas, vyko į Peterburgą, susitiko su cariene Aleksandra, savo globotiniams gavo didelę paramą. Vilnių okupavus vokiečiams veiklioji moteris savo įprastos veiklos nenutraukia ir prašo okupacinės valdžios paramos dviklasei lietuvių mokyklai. Įkūrus Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti vokiečiai vietoj minėtos mokyklos leidžia steigti lietuvišką gimnaziją, šalia steigimo rūpesčių ir darbų ji rūpinasi bendrabučiu, vėliau tampa jo vedėja.
Emilijos ir grafo fon Pfeilio istorija
Bet labiausiai visus pribloškia šios moters drąsa priešintis vokiečių okupacinės karinės valdžios viršininkui grafui fon Pfeiliui. O buvo taip: jis išleido trimis kalbomis (vokiečių, rusų, lenkų) atsišaukimą į Vilniaus miesto gyventojus, kuriame Vilnių vadina „perlu garsiojoj lenkų viešpatijoj”. Emilija kartu su J. Basanavičiumi ir J. Kymantu nuvyksta pas grafą ir išaiškina jam, kad Lietuva nėra Lenkija ir kad Vilnius yra Lietuvos sostinė. Taip grafas gavo istorijos ir geografijos pamoką… Emilija ne paprašė – ji pareikalavo atsišaukimą nuimti! Didžiausiai visų nuostabai okupantai jį tiesiog nudraskė…