Ką mena juodai baltos fotografijos (1)

Juodai baltos fotografijos mena laikus, kai fotografavimas buvo meno rūšis, o fotografas – žmogus, įamžinantis svarbiausius kitų žmonių arba šalies/ miesto/ rajono/ šeimos gyvenimo įvykius. Buvo etatiniai socializmo laimėjimų fiksuotojai, kurie dirbo ano meto spaudoje ir televizijoje. Egzistavo ir tokie buitinių paslaugų kombinatai liaudžiai, kur buvo galima apsikirpti, kažką pasisiūti, kažką išvalyti ir nusifotografuoti. Paprasti, nelabai mokyti žmogeliai sakydavo „nusipaveiksluoti”. Nuotrauka jiems buvo tolygu paveikslui…

Čia būta kelių aspektų. Būta žmonių, kurie fotografavo savo malonumui. Buvo toks fotoaparatas „Smiena”. Prisimenantys sako, kad kainavo jis 15 rublių. Buvo „Zenitas”, veidrodinis, jis kainavo jau gal dešimt kartų brangiau. Buvo ir nuo vokiečių galbūt nuvogtas modelis „Fed”. Tie, kas tais laikais fotografavo, juostas ryškindavo specialiame bakelyje, o nuotraukas darydavo užsidarę vonioje.

Ne visoms mamoms ir žmonoms tai patikdavo. Tų laikų fotografai mėgėjai jų dažnai buvo pavadinami tinginiais, veltui leidžiančiais laiką, užsiimančiais niekais, kai reikia tvarkyti čiaupą, iš kurio laša vanduo, perdažyti virtuvės lubas arba išdulkinti svetainės kilimą.

Tikrų fotografų, kurių darbas buvo ne vienadienis reportažas, o godotinas menas, buvo vienetai. Kaip ir poetų, rašytojų, režisierių, aktorių, kompozitorių, dailininkų. Jų skaičių ir statusą kontroliavo sistema. Žmonės tai suprato ir jautė. Pavyzdžiui, Rimanto Dichavičiaus fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“ buvo didžiulis įvykis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Nelabai ten kas gilinosi į žodį „aktas”. Gamta ir moteris tiesiog buvo gražu. Nes tuo laiku, kaip daugelis prisimena, erotikos tarybinėje visuomenėje būti negalėjo, o čia staiga toks fotoalbumas.

Nežinau, ar jį turite dabar, kaip sutikote jį tada, bet šaltiniai sako, kad dabar jis kainuoja nei daug, nei mažai – 440 eurų… Parduoda mano gretimoje gatvėje. Žinoma, ne tik.

Kai koks nors autorius ką nors sukuria ir savo kūrinį paleidžia į pasaulį, visada įdomu, kiek jam rūpės kūrinio tolimesnis likimas, ką apie jį kalbės žmonės. Istorija rodo, kad vieni autoriai į tai mojo ranka, kiti labai dėl tų reakcijų išgyveno. Kažin įdomu ar ne minimo albumo „Žiedai tarp žiedų” autoriui, kaip jo išties nuostabų nuotraukų ciklą pamatė paprasti žmonės, ne menininkai?

Pamatė šitaip: „Papai tarp lapų“.

(bus tęsinys)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *