Na, gal ir ne viskas šiandienos Evangelijoje aišku, jeigu esi labai jaunas, labai laimingas, labai turtingas, labai protingas, jeigu niekada nebandei suprasti, kam ta gavėnia ir kas tos Velykos, galų gale – kas tas Jėzus, kodėl jį nukryžiavo, gal tikrai jis kažką padarė ne taip – juk teisė jį to meto valdžia, tame reikale dalyvavo kariuomenė, sargybiniai, Rašto aiškintojai, galų gale – daugybė žmonių…minia. Būtent jos buvo klausta, ką paleisti, o ką nukryžiuoti. Kodėl buvo paleistas Barabas, o ne Jėzus?
Grįžkime į šiandieną. Iki jos Jėzus vienur kitur sakydavo, kad dar neatėjo jo valanda, o šiandien sako, kad atėjo. Tai reikia suprasti kaip Tėvo valios įvykdymą. To buvo laukta, tikėtasi, apie tai kalbėjo pranašai. Jėzus kviečia norinčius tarnauti jį sekti. Neatrodo, kad tai būsiąs lengvas kelias.
Jėzus kalba apie žiemkenčius grūdus: tik apmiręs ir patekęs į žemę jis duos vaisių. Vadinasi, jo paties būsima mirtis nėra kažkoks žmogaus protui nesuvokiamas stebuklas. Žmonės, pažiūrėkite sau po kojomis, apsidairykite aplink, pamatykite savo tėviškės laukus, pažiūrėkite į amžiną Dievo Tėvo sukurtą gamtos ciklą…
Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad XXI a. žmogus nelabai pažįsta visokias ten sėjamas kultūras. Yra parduotuvėje grikių, manų, perlinių kruopų, ir gerai. O kas tie kviečiai, kas tie rugiai, kas tos avižos – kad ir nesvarbu. Juk, ačiū Dievui, nei sėti, nei pjauti, nei malti juk šiandien niekam nereikia. Todėl galima nežinoti, ir kas tie žiemkenčiai. Jeigu to nežinai, nelabai suprasi ir Jėzaus šiandienos žodžius – praeis pro šalį.
Paskutiniai Jo žodžiai, kad kai bus pakeltas, visus patrauks prie savęs, irgi su klaustuku. Kaip tu, Dievo Sūnau, patrauksi, jeigu žmogus to nenorės? Jeigu jo širdis užkietinta? Jeigu tu nesi jo gyvenime?
O užvis baisiausia žinoti, kokia mirtimi mirsi ir tą pasakoti kitiems. O žmonės vis tiek netiki…
„Ave, crux, spes unica!“ („Būk pasveikintas, kryžiau, vienintele viltie!“)