Po teisybei – išgąsdina, bet tai ir kažkas naujo. Atėjęs į Jeruzalę Jėzus, rankose laikydamas rimbą, iš šventyklos išvaiko prekeivius, išvarto jų stalus, išvaro parduodamus gyvulius. Tai neįprasta. Juk žinome, kad jis gydo, guodžia, daro stebuklus, perkeičiančius žmonių gyvenimus. Jėzus – tai meilė. Bet ne šįkart arba ne tokia, kokią esame įpratę matyti. Dievo namai – bažnyčia. Tai šventi namai, kuriuose niekas nieko nemaino, niekas nieko neperka ir neparduoda. Bažnyčia – ne pasimatymams, ne kasdieniškiems susitikimams ir juolab ne sandėriams.
Jėzaus klausia, kas jam davė tokią teisę, kokį ženklą galėtų duoti? Atsakymas dar kartą pribloškia: liepia sugriauti 46 metus statytą šventyklą ir jis ją per tris dienas atstatysiąs. Žinoma, kad Jėzumi niekas netiki – į(tikėjimas) atsiras vėliau, po mirties ir prisikėlimo.
Ar apie stebuklą Jėzus kalba, ar apie kokią kitą šventovę? Akivaizdu – apie kitą, mat Dievas gyvena dviejuose namuose – Bažnyčioje ir žmogaus širdyje, jei tik jam ten leidžiama apsigyventi. Ta širdies šventovė ir turima omeny. Iš netikinčio tapti tikinčiu nereikia nei ketverių, nei šešerių, nei keturiasdešimt šešerių metų – nes Dievas kartais pradeda būti staiga.
Ką reiktų suprasti? Jėzus nėra gerasis burtininkas, laukiantis žiūrovų, aplodismentų ir sekėjų. Jis neprivalo gražiais ir meilingais žodžiais prašyti nedorėlių, kad šie išsinešdintų iš Tėvo namų. Jis neturi laiko, bet turi misiją. Jis žino, kas jo laukia, jis mirs ant kryžiaus UŽ VISUS. Net ir už tuos, kurie nesugeba suvokti, kas yra šventa, o kas buitiška, kas yra laikina ir kas amžina. Tai gan radikalus būdas, bet neišvengiamas, nes Velykos visai arti.
…ne paslaptis, kad ir nūdienos žmogui Dievas kartais kažkur labai toli, danguje, maldaknygėse. Dažnai yra arba įsivaizduojamas jų norų pildytojas, arba paveldėta butaforinė abstrakcija, su kuria pakanka skaitytis, žvelgti kaip į kultūrinį reliktą, ir to gana. Dievo prisireikia ištikus bėdai, užklupus ligai, patiriant sunkius išgyvenimus. Todėl Dievas kantriai stovi prie tokio žmogaus širdies durų ir…laukia.
Šventasis karalaitis Kazimieras klūpėdamas melsdavosi ir prie užrakintų bažnyčios durų…