Tai iškilmingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę, kai Jėzus į miestą įjoja ant asilaičio, o minios jį sveikina, šaukia „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Minia jam po kojomis kloja drabužius ir palmių šakas. Minia džiūgauja. Minia žino, kad Jėzus iš numirusiųjų prikėlė savo draugą Lozorių. Minia tiki, kad čia tikrai Mesijas, bet…po kelių dienų ta pati minia šauks „Ant kryžiaus jį!“ Šauks net tada, kai Poncijus Pilotas jai duos paskutinį šansą persigalvoti, paleisti Jėzų, o ne Barabą. Kas per tas kelias dienas nutinka, ką po šitiekos amžių svarbaus mums sako ne tik Verbų, bet ir Palmių arba Kančios sekmadienis, kuriuo prasideda Didžioji savaitė, paskutinė Jėzaus „žemiškoji“ savaitė?
Šios dienos Evangelijoje – ne tik Jėzaus nuteisimo, pasmerkimo ir nukryžiavimo istorija, bet ir platus žmogiškosios prigimties paveikslas, aktualus ir mūsų dienomis. Įdomus jis turėtų būti XXI a. psichologams, teisėjams, viešosios tvarkos sergėtojams, valdžios atstovams, viešųjų ryšių specialistams. Ir štai kodėl.
Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieško būdų, kaip klasta sugauti Jėzų ir nužudyti. Judas Iskarijotas jį išduoda, o supratęs, ką padarė, pasikaria. Simonas Petras tris kartus savo Mokytojo išsižada. Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba supranta, kad liudytojai skundžia ir liudija neteisingai, bet leidžia jiems taip daryti. Į Jėzų spjaudo, daužo kumščiais reikalauja pranašauti. Net vyriausio kunigo tarnaitė prisideda prie Jėzaus pasmerkimo. Poncijus Pilotas turi teisę Jėzų paleisti, tačiau minia trokšta Jėzaus, o ne Barabo mirties ant kryžiaus. Kareiviai tyčiojasi iš Jėzaus apvilkdami purpurinį rūbą, uždėdami erškėčių vainiką, vadindami žydų karaliumi, net priklaupdami neva iš pagarbos jam. Tyčiojasi visi: ir aukštieji kunigai, ir rašto aiškintojai, ir minia, visi liepia jam nužengti nuo kryžiaus, gelbėtis, jeigu esąs Dievo sūnus.
Visa tai yra baisiausia, ką gali padaryti žmogus, tiek tada, tiek ir dabar – meluoti, išduoti, išjuokti, kankinti, manipuliuoti, tapti stipresnių ir galingesnių įrankiu, pasiduoti minios siautuliui ir beprotybeii, iš kito žmogaus kančios pasidaryti sau…spektaklį.
…šiandien daug kur matome patyčias. Daug visokių būdų sugalvota su jomis joms kovoti, užsimota net įstatymiškai bausti, rastas ir jos apibūdinimas – „neapykantos kalba“, tik kad viskas kažkaip ne taip, kažkaip pro šalį, nes rezultato kaip nėra, tai nėra… Matyt, neužčiuopiame pačios reiškinio esmės. Užtat ir gimsta mokyklose tokie projektai, kaip, pavyzdžiui, „Savaitė be patyčių“. Net ir kvailas supranta, kad idėja yra gera, bet ką sako pavadinimas? Savaitė – ok. Tiek ištverti net didžiausiam patyčininkui nėra labai sunku, o paskui išeitų, kad tyčiotis galima kaip ir anksčiau – juk savaitė baigėsi. Teko ne kartą girdėti, kad reikia mažinti patyčias, tik niekada šito nesupratau. Jas reikia RAUTI su šaknimis, kaip Mažasis princas rovė savo mažytėje planetoje baobabus, kol neišaugo, neišsikerojo, neapraizgė savo bjauriomis šaknimis jo ir jo Vienintelės rožės namų. Nes tada jau per vėlu rauti…
Tai va gal mes jau seniai esame tame laike, kai per vėlu? Nes niekur neteko girdėti, kad kas nors jas norėtų uždrausti IŠ VISO, tiesiog neįsileisti per slenkstį, neįsileisti į savo kiemą, į savo namus.
Yra manančių, kad patyčios – prakeikto sovietizmo paveldas, bet etnokultūra rodo, kad patyčių būta ir gerokai anksčiau, tik į oficialiąją patarlių ir priežodžių kompaniją jos etiniais sumetimais nepateko. Čia mums nemažai galėtų papasakoti rašytojas ir tautosakos rinkėjas V. Krėvė.
…yra Verbų sekmadienio evangelijoje ir kai kas gražaus: ta moteris su alebastriniu indeliu, kuri brangų tepalą išpila Jėzui tiesiai ant galvos. Suvokiant paraidžiui turbūt nustebtumėme šiandien, jei kas taip pasielgtų su mumis, nustemba ir ano meto žmonės, buvę kartu prie stalo, net supyksta ant moters, kam ji ką tik iššvaistė tai, ką buvo galima gerai parduoti? O Jėzus jai dėkoja, sako, kad ji padariusi tai, ką galėjo dėl jo padaryti – patepti iš anksto jo kūną laidotuvėms.
…yra Verbų sekmadienio evangelijoje ir kai kas liečiančio mus visus be jokios išimties – budėti, budėti net ir tada, kai labai norisi miego. Tik ne apie paprastą naktį ir ne apie paprastą miegą čia kalba…