Mūsų karta išaugo ant meilės pamatų, apie kuriuos mums porino pasakos, bylojo knygos, rodė filmai, sufleravo giminių, kaimynų, pažįstamų gyvenimo istorijos. Tada visiems buvo aišku: du jauni žmonės, pamilę vienas kitą, savo meilę sutvirtindavo ir įprasmindavo vedybomis.
Nieko gero, jeigu nuotaka vestuvių dieną jau laukdavosi. Geriau buvo, jei apie tai dar niekas nežinojo. Jeigu žinojo, visi žaidė žaidimą, kurio taisyklės turėjo daug variantų. Vieni svečiai sveikindavo jau su dviguba švente, kiti įšilę prie stalo nenulaikydavo liežuvio už dantų ir pasišaipydavo, treti už nugaros pletkavojo, kadgi nelabai dora esanti ši martelė, ketvirti džiaugėsi, kad jaunikis visgi esąs garbingas, veda, o tai kitas gal ir paliktų „tokią“.
Dabar laikai pasikeitė. Gaila, kad sunku pasakyti, kada tiksliai. Gal prieš 20, gal prieš 25 metus? Gal iškart, kai atgavome laisvę? Ne paslaptis, kad nemažai Lietuvos daliai ji buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Laisvė daug kam atrodė kaip jūra iki kelių, kada gali daryti, ką nori, ir už tai tau nieko nebus.
Nevaržomos meilės pojūtis į lietuvių širdis kasdien ėmė srūti iš TV ekranų. Iš pradžių vėlyvais vakarais, paskui atsirado žyma N-14, kuri buvo tik formalus ženklas, niekaip nieko neįpareigojantis ir nereglamentuojantis. Jis visą atsakomybę už turinį paliko… suaugusiems, kurie neva, pamatę šį ženklą, savo vaikams galėjo uždrausti žiūrėti vieną ar kitą laidą. Paskui tas N-14 dešiniajame ekrano kampe, apačioje, ėmė šmėžuoti ir dieną – vadinasi, kai vaikai iš mokyklos grįžta namo, o tėvai dar darbe.
Meilė iš ekranų liejosi laisvai. Ką ten meilė – seksas. Kaip ir alkoholis, narkotikai. Tie visi filmai sakė viena: nesvarbu gyvenime niekas, išskyrus malonumus. Jeigu malonumų nėra, juos reikia susikurti dirbtinai.
Taip augo jaunoji mūsų nepriklausomybės karta. Kol tėvai savo vaikams apie meilę ir seksą kalbėti vis drovėjosi, tikėjosi, kad tą už juos padarys mokykloje biologijos mokytoja, vaikus šeimai ruošė ne tik meniniai filmai, bet ir animaciniai serialai, toks kaip “Simpsonai”, pavyzdžiui.
Gal ne visi dabar sutiks su nuomone, kad jaunų žmonių sąmonėje būtent TV ir žiniasklaida lėmė kardinalius šeimos sampratos pokyčius, bet kad padarė milžinišką poveikį, tai faktas.
Esmė ta, kad laisvės sąlygomis augę žmonės laisvę ėmė suvokti kaip savaiminę duotybę, kaip žaidimą, kaip teisių rinkinį be jokių pareigų. Jaunimas pradėjo gyventi kartu… iki vedybų. Beje, apie jas net nelabai galvodami. Jauni žmonės tai pradėjo vadinti pasitikrinimu, ar tinka vienas kitam. Lyg būtų batai, kurie gali tikti arba ne. Pratampai, pranešioji ir tada nusprendi, ko jie verti: grąžinti į parduotuvę, padovanoti kam nors ar visgi pasilikti sau.
Kartą pradėję tikrintis su vienu, tikrindavosi ir su daugiau… Šviesesnės atminties lietuvis dar prisimins, kad TV buvo net toks projektas, kur eteryje buvo inscenizuojamos vestuvės – beje, su visais nuotakos ir jaunikio atributais. Iš šono tokia sąjunga atrodė labai tikroviškai, draugai ir giminės viską priėmė už gryną pinigą.
Tokios patikros lėmė, kad vaikinai tarsi įgavo teisę bandyti nors ir visą gyvenimą, merginos, iš pradžių džiaugsmingai sutikusios žaisti šeimą, tapo tarpinėmis stotelėmis vaikinų kelionėje į laimės šalį.
Įdomus scenarijus buvo ir tuo atveju, jeigu žaidžiantieji nuspręsdavo visgi tinką vienas kitam. Tada jie sugalvodavo apsimesti, kad jokių bandymų nebuvo, imdavo vaidinti nekaltybes ir skaistuolius, organizuoti susižadėjimus ir susiturėjimus.
Panašu, kad visa tai tebėra, niekur nedingo, bet norisi tada paklausti: kodėl mes, žmonės, vieni kitus matuojamės tarsi batus, supurviname, priprakaituojame ir neretai tiesiog išmetame į šiukšlių konteinerį?
O šeimą galima žaisti, netgi reikia, bet…kol esi vaikų darželyje. Jei žaidi būdamas dvidešimtmetis ar keturiasdešimtmetis, tai gal iš to vaikiško amžiaus dar tiesiog neišaugai? Visaip būna.