Dabar Lietuvoje tik dvi temos: viena sena, kita kelių savaičių senumo – pandemija ir migrantai. Pirmoji problema kažkaip kyla, slūgsta, keičia atmainas, dėl jos toliau priešinasi tarpusavyje besiskiepijantys ir nesiskiepijantys. Kasdien girdime apie įvairius galimus vyriausybės parėdymus rudenį, bet nė vienas neatrodo patrauklus, nė vienas neteikia vilties, kad covidą pavyks greit pamiršti kaip slogų sapną.
O kur dar sąmokslo teorijos, nuo kurių net ir norėdamas negali pasislėpti… Nes virusas nematomas, nes vakcinos ne iki galo ištirtos, nes Lietuvoje aiškiai per mažas procentas pasiskiepijusių, nes privalomas skiepijimasis ir galimi draudimai – sako, žmogaus teisių pažeidimai.
Bet, atleiskite, tada ir pats asmens gydymas yra… pažeidimas, nes gydytojas, matote, nepasitarė su pacientu prieš skirdamas jam vieną arba kitą tyrimą, procedūrą, medikamentą. Tarsi tas ligos prispaustas pacientas kažką nutuoktų apie mediciną. O kur narkozė, operacijos, bet kokia chirurginė intervencija, kai ligonis tiesiog miega? Kur komplikacijos, kurių niekas negali numatyti!
O gal yra norinčių, kad juos operuotų be narkozės? Čia tam atvejui, jeigu daktarui reiktų su pacientu pasitarti, kuo stabdyti kraujavimą, daryti kraujo perpylimą ar ne, pasitikslinti, ką jis galvoja apie elektrošoką…
Užtat migrantai labai tikri – galima net pačiupinėti. Dėl tam tikro odos atspalvio dieną net labai gerai matomi, o naktį ne taip labai. Kiek jų Lietuvoje dabar? Per tris tūkstančius? 3027. Vien per praėjusią parą 171. Dėl jų liejasi ne tik žodžių lavinos, bet ir ašaros, sukeltos ašarinių dujų, ir dainos.
O jie kakoja ir sisioja į maisto termosus, reikalauja geresnių gyvenimo sąlygų, savo telefonų, pabėga, 13 valandų, norėdami kirsti Lietuvos sieną, stebi pasieniečių veiksmus ir bando jų kantrybę, vakar ketvertas neprašytų svečių į Dieveniškes, kur protestai prasidėjo pirmiausia, kur vietiniai gyventojai pasikeisdami budi dieną ir naktį, atėjo patys. Žinoma, policija juos išsivežė kaip pažeidėjus.
Lietuvoje vis labiau kaista ne tik oro temperatūra, bet ir politinė. Visi laukia išgirsti, nuo kurios dienos ir valandos tiksliai joks migrantas per sieną negalės žengti nė žingsnio. Ir visai nesvarbu, kas juos turės sulaikyti – įspėjamieji šūviai į orą, gyva pasieniečių grandinė, fizinė sumūryta siena, kokia nors saliamoniška ES parama, per diplomatinius kanalus norinčius migruoti į Lietuvą per Baltarusiją pasiekianti žinia, kad Lietuva jiems niekuo negalės padėti, kad jie tiesiog praras savo pinigus, kad jų sunkia situacija naudojasi Lietuvos kaimynas agresorius.
Atsimenate filmuką, kur buvo tokia frazė, „kas pasakė „miau“? Tas „miau“ labai svarbus. To „miau“ nelegalių emigrantų atveju dabar labiausiai ir reikia. Nes tai būtų atskaitos taškas ir pirmas žingsnis realaus sprendimo link. Tą supranta ir pozicija, ir opozicija. Pirmoji desperatiškai blaškosi, antroji teikia visokius neblogus pasiūlymus.
Tiesa, Prezidentas. Piktinosi juo pastarąsias savaites visi, kas netingi. O jis šmakšt – ir nuvažiavo į Dieveniškes niekam nieko nesakęs. Natūralu, kad norintiems jo darbotvarkę žinoti iš anksto tai galėjo nepatikti. Kintanti Prezidento darbotvarkė galimai irgi yra įmanomas dalykas. Ypač, kai girdisi kalbų apie įmanomas visokias nepaprastąsias padėtis ir pan.
Prezidentas – už fizinę sieną. Ją labai norint galima greit pastatyti (kad ji su Baltarusija tokia skylėta, tikrai kaltas ne Nausėda). Jis kreipėsi į mūsų šalies statybos sektorių, kvietė susitelkti, sakė, kad istorijoje prieš kelis amžius tai jau turėjome. Pilietinis susitelkimas tada davė įvairiopos naudos. Siena tarnavo ne vieną dešimtmetį.
Mūsų statybos sektoriaus aukščiausi vadovai Prezidentui šiandien atsakė, kad mūsų valstybės sienos dykai jie nemūrys. Nes per karantiną patys patyrė didelių nuostolių…
Ką valdantieji? Ką ten tos trys ar keturios pavardės, kurios tik imituoja situacijos valdymą?
Esmė – ne pavardės, kad ir kokios nuostabios jos atrodytų jų savininkams beigi jų partijų vadams.
Esmė – kas DABAR, ŠIOJE GLOBALIOJE SITUACIJOJE, covido ir nelegalių migrantų kontekste, pasakys MIAU.