Kasdienybė – kaip adata, kaip ašara, kaip poetinis heroinas. I dalis
Šis tekstas rašytas prieš keletą metų. Jį geriau supras tie, kas kada nors yra dirbęs slenkančiu grafiku, negali gyventi be kultūros, turi įprotį daug klausti, galvoti ir abejoti. Vieno tekste minimo asmens jau nebėra, bet žodžiai lieka.
Gera turėti laisvadienių – nesvarbu, kad jie išpuola beveik neprognozuojamai, mažai ką turi bendro su šeštadieniu ir sekmadieniu, kai „laisvi“ būna ir šeimos nariai. Tos dienos dabar painiojasi iš viso. Kokia gi šiandien, jau kuris laikas prieš atsakant reikia pagalvoti. Gal tai ankstyvoji amnezijos stadija? Ne-tai slenkantis darbo grafikas, kuris ne koreguoja, ne keičia, bet maitoja žmogaus gyvenimą. Tai, kas sumaitota, per laisvadienius reikia spėti išsilaižyti ir išsigydyti. Tai čia taip, jeigu apie kūną.
Dabar apie sielą. Pažymėtina, kad laisvadieniais dar neprašvitus ir ne pagal grafiką sukyla mintys, kurios dėl susiklosčiusių aplinkybių yra įgavusios kažkokį naują pagreitį – kad būtų aiškiau, prireiks palyginimų iš gamtos. Na, pavyzdžiui, kai dirbi – mintys būna tokios tylios, kaip pelytės po šluota. Kai ne, kai turėtum ilsėtis, galvoje jos ima dūgzti kaip laukinių bičių spiečius. Zuja, nerimsta, supranti, kad neatstos, kol neišsakysi ar neužrašysi (laukinės bitės būna piktos ir skaudžiai gelia, su jomis geriau neprasidėti). Būna, kad dvi mintys neišsitenka, barasi kaip ožiukai ant liepto, kad viena norėtų kandžiotis, o kita badytis.
Kartais mintys panašios į avių bandą, tada kitaip: ganai sau jas be jokio strioko arba nė ganyti nereikia-pačios žino savo vietą. Tada jautiesi toks truputį karalius: štai, pažiūrėkit, kaip moku pozityviai mąstyti, kaip paprastai gebu įveikti stresą, kaip be jokių pagalbinių priemonių atsipalaiduoju.
Kartais būna bėda: kartais tokia avelė, t.y. rami ir graži mintis, atsiskiria nuo būrio, pasimeta ir pasiklysta. Pasiklydusi greit pasimiršta ir žūva. Žodžių pasaulyje tai didelė netektis, nes geras mintis reikia saugoti, reikia mokytis ir pačiam kurti. O gal reikės kokiam išsišokėliui drūtai, elegantiškai ar dar kaip kitaip atsikirsti. Tasa jūs tik šast kokią sentenciją – ir nuginkluojate oponentą, tik šmakšt ką nors iš Biblijos ar kultūrmenio – ir akimirksniu pajuntate pergalės skonį.
Tai kas, kad rasis nepatenkintų, kurie su pralaimėjimu nenorės susitaikyti ir bandys įgelti, jog praradote gerą progą patylėti-tegu jie tauškia, ką nori, tegu jie žiūri savų reikalų ir nesikiša į jūsiškius. Tegu savąsias mintis susikiša į kišenes. Taip jiems ir pasakykit.
O mes gal eikime paieškoti kokių įdomių minčių už savo namų slenksčio, pabraidžioti po kultūros pievą? LRT dabar kaip tik kažką įdomaus turėtų kalbėti apie tai. Ir tikrai: studijoje vieši poetas Dainius Gintalas. Jis išleido trečią savo poezijos knygą, kuri vadinasi „Adatos“ (kitos dvi knygos -„Angis“ ir „Boa“), rytoj jam bus įteikta literatūrinė premija, jis yra „Metų knygos“ rinkimų dalyvis. Kūrėjas sako, kad adatų bijoti nereikia – jas naudoja ne tik narkomanai, bet ir gydytojai: „Noriu skaitytojams suleisti heroino ir opiumo dozę. Šiek tiek save apgydyti ir per save apgydyti kitus“. Ir jo knygų pavadinimai esą visai nebaisūs. Gal. Puslapyje rašytojai.lt sakoma, kad šis žmogus yra poetas, vertėjas, literatūros ir meno kritikas, kad fotografuoja lauko išvietes, šunų būdas ir kopėčias. Natūralioje buvusio tvarto erdvėje įkūrė „Tvarto galeriją“, surengė keletą konceptualiosios fotografijos parodų „Filosofijos būdelės-išvietės“. Nudžiungu, kad šios parodos man nepasitaikė matyti…
Paskui nukeliauju į bernardinai.lt. Ten apie literatūrą kalba ekstravagantiškasis K. Navakas: „Jei atrodo, kad viską atradai, pasikabink ant sienos vietoj ikonos“. Kaip supratau, pasikabinti reiktų save – kaip reziumė, kaip pavyzdį kitiems, kaip baigtinį kultūrinį produktą ateities kartoms. K. Navakas-irgi poetas, kritikas, vertėjas. Su straipsnio pavadinimu aš sutinku iš karto-nesutinku su esminėmis straipsnio nuostatomis. Pasirodo, poetas tapo rašytoju, išleido pirmąjį savo romaną „Vyno kopija“, bet jis skirtas tiems, kam pavažiavęs stogas. Kuo toliau pavažiavo, tuo daugiau skaitytojų perskaitys jo naująją knygą…
Iš karto ir nesuprasi, ar Nacionalinės premijos laureatas gąsdina, ar juokauja, ar rimtai kalba. Man, žvelgiant į menininkų atvaizdus ir juos siejant su kūryba, dažniausiai pirmas klausimas kyla visai ne į temą – kodėl mūsų poetai vaikšto tokiais riebaluotais plaukais ir ar gali skaityti knygą tie, kurių stogas vis dar savo vietoje?
Pradžioje sakiau, kad kasdienybė-tai adata ir ašara. K.Navakas, vienas literatūros šviesulių, sako, jog kasdienybė-tai kosmosas. Ir ką jis turėjo omeny? Va taip ir gimsta amžinieji klausimai…
Klausimai Amžinybei.