Pirmoji „Kasdienybės…“ refleksijų dalis buvo inspiruota susiklosčiusių aplinkybių: per darbus sunkiai malšinamas kultūros alkis, jau ne pirmus metus kirbantis klausimas, kas vadintina menu, o kas-ne, amžinas poreikis suprasti, kas vyksta ir kodėl. Čia tęsinys, kuriame vietomis atsispindi ne tik mano, bet ir mano pažįstamų, bičiulių, draugių garsūs pamąstymai.
Dauguma žmonių šiais laikais ne tik apie poeziją, kultūrą ir meną nenori galvoti – nenori galvoti net apie savo gyvenimą. Kaip jie pyksta, kai reikia ką nors aiškinti(s), kai susiduria su kuo nors abstrakčiu, kai reikia ko nors laukti. Jiems reikia atsakymų bei receptų tučtuojau – klausimų ir patys apsčiai turi, bet jie dažniausiai labai nepatogūs, tai tiesiu taikymu deleguojami google.
Daug kam patogu, kai klausimams dar nė neiškilus jau būna paruošti atsakymų paketai. Tai vadinama informacijos sklaida, nors iš tikrųjų tai biznis, reklama, potenciali nauda gamintojui arba pardavėjui, kas iš esmės yra gal net labai gerai, jeigu ne vienas niuansas: apie prekes, kurios TV ekrane nešmėžuoja, gali būti, kad taip ir liksite nesužinoję. Užtat kai vairuotojui prireiks naujų padangų arba tepalų, o namų šeimininkei drėkinamo veido kremo, televizorius jau bus juos pristatęs tris šimtus kartų, tai jokių alternatyvų žmogeliai nė neieškos – rytoj pat keliaus jų nusipirkti. Televizija nėra visa viešoji erdvė, tik jos dalis, bet kokiomis įvairiomis priemonėmis formuoja žiūrovo/ skaitytojo/ klausytojo mintis, poreikius, norus, tikslus, požiūrį, skonį! O žmogus net nejaučia, nes norint pajusti reikia pastangų, kritinio mąstymo, laiko smalsumo, žingeidumo. Į nieką nesigilinant iš tos informacinės erdvės nesunku suprasti, kad bendrai Lietuvoje yra du poliai: pirmasis – negatyvas: skurdas, nusikalstamumas, chroniai ir Rusijos grėsmė, antrasis – pozityvas: taip gyventi patogiau, taip gyventi verta. Tik juoda ir balta. Basta.
Viskas prasideda nuo pokvailių gyvenimo būdo laidų, kai nejučiom žmogui nuomonė įperšama, protingesni kvailesniems pataria, ką galvoti vienu ar kitu atveju, kaip elgtis, kad jam neatsitiktų taip, kaip šios laidos herojui. Laimingo gyvenimo ir žiūrimiausių laidų paslaptis – patarimai, kaip su(si)kurti madingo, sėkmingo, turtingo ir šiuolaikiško žmogaus įvaizdį. Nesvarbu, kas jūsų tai nedomina – jūsų, jei nepastebėjote, niekas ir neklausia. Kad ir kas jūs būtumėte, jūsų gyvenimo tikslas turėtų būti tas pats: daug pinigų, gražūs namai, išpuoselėti kūnai, prašmatnus gyvenimas, žvaigždės statusas, amžina jaunystė, valdžia, galia, dėmesys bet kokia kaina.
Šalia viso to – privalomai, gal net nenatūraliai laiminga šeima ir krykštaujantys vaikai, paprastai du: berniukas ir mergaitė. Idealios šeimos televizinėje versijoje berniukas bus vyresnis, mergaitės plaukai banguoti, jų aprangoje dominuos šviesūs tonai, suknelė būtinai pūsta. Ekrane jie šėlios ir gaudys vienas kitą. Visi, aišku, šypsosis. Tikėtina, kad veiksmas vyks vasarą, tai reikės žalios žolės. Dar būtų gerai staiga išnyrantis šuo – kolis arba vokiečių aviganis. Tik, gink Dieve, ne bulterjeras, rotveileris ar buldogas. Jei tobulame gyvenime tobula šeima švenčia Kalėdas, bus daug raudonos spalvos ir, ko gero, kitokie šunys – gal Jorkšyro terjeras, kurį galima patį supakuoti kaip dovaną, arba, tarkim, čiau – čiau, senbernaras – jie gražiai atrodo gulintys šeimininkams prie kojų ir degančio židinio… Šie šunys tikrai dideli, milžiniška ir kalėdinė eglutė – iki pat lubų! Nesistebėkite – toks sumanymas, tokioje šeimoje viskas turi būti įspūdingų matmenų ir gabaritų, kad niekam nekiltų jokių abejonių dėl šių žmonių plika akimi matomos šeimyninės laimės!
O kaip jūsų šeimyninė laimė? Tikra? Fasadinė? Išblėsusi? Nuoširdi? Neegzistuojanti? Pakilusi iš pelenų? Kad ir kaip ten būtų, nesakykite, kad tokia amerikietiška pasaka, apie kurią ką tik kalbėjau, jūsų nė kiek nevilioja. Jeigu taip visai visai atvirai, a? Bet pasakos gyvena ir kitose šalyse – na, pavyzdžiui, kokiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur viskas iš aukso, kur nafta pigesnė už vandenį… Nuosavos jachtos, asmeniniai lėktuvai… Įsivaizduojate, jūs neturėtumėte geriausių drabužių, nes visi jūsų rūbai būtų geriausi! Nenorėtumėte, ne? Svajonės svajonės… Kartais moterys ir iš tiesų susivilioja Šecherezados kraštų pasakomis, išteka už tolimos žemės jaunikaičio, net pakeičia tikėjimą. Sako, kad ir tos čadros ne taip baisu, ir tas negalėjimas išeiti vienai iš namų menka bėda. Sako, kiekviena biznio moteris slapta pavydi namų šeimininkėms, tik niekada to nesako garsiai. Ką ten gali žinot?
…………………………………………………………………………………………….
Tiek to, eikime į virtuvę, išsivirkime kavos, spintelėje dar liko šokolado. Ir nebūtina dabar žiūrėti į vieną tašką sienoje, pulti šveisti viryklę. Nesmagu, bet metas prisipažinti, kad po tų reklaminių pasakų – kad jas kur devynios! – visada nei šiaip, nei taip. Kažko ilgu, kažko dilgsi krūtinėj. Ir akys kažko drėksta – turbūt nuo ilgo žiūrėjimo į ekraną.
Rodos, nieko neatsitiko, o buvusios nuotaikos nebėra. Sėdi apsikabinusi garuojantį kavos puodelį, šildaisi rankas, žiūri pro langą, kurį dar praėjusią savaitę žadėjai nuvalyti iš abiejų pusių, bet taip ir neišvalei. Nekyla tos rankos. Mintys – atvirkščiai: ne tik kyla, bet ir stumdosi, lenda viena per kitą. Staiga supranti, kad tavo šeima nė iš tolo nepanaši į tą ką tik matytą per televizorių. Ir jau niekada nebus. Protu suvoki, kad tai jokia netektis, kad ten viskas netikra, surežisuota ir sumontuota, kad tokiuose namuose tu nemokėtum gyventi, nes tau reikia jaukumo, o ne kvailų blizgučių. Ir vis dėlto jauti, kad galimybės pagyventi tokioje pasakoje bent vieną dieną nepajėgtum atsisakyti, kad, tiesą sakant, visiems aišku, jog esi verta daug geresnio gyvenimo, kad turbūt jau niekada nenusipirksi ne tik kailinių, bet ir gerokai pigesnių dalykų, kurie sukurti tik tau ir vitrinoje traukia kaip magnetas.
Užtat yra buitis, rutina, rūpesčiai, nuovargis, mokesčiai, suplyšę batai, kasdien brangstantys maisto produktai… „Kosmosas“, – šiandien dažnai sako paaugliai, kalbėdami apie testą, kontrolinį ar egzaminą – situaciją, kai nuo kalbančiojo tarsi mažai kas priklauso. Šiuo atveju jiems antrina ir tėvai, niekaip nesumojantys, ką dar reikėtų padaryti, kad šeima galėtų tiesiog ramiai gyventi – be, pavyzdžiui, tokių kontrolinių, kai bebėgant, belekiant, susirgus prisireikia vaistų, o jie į šeimos biudžetą nebuvo įskaičiuoti… O jeigu vaistai brangūs, gyvybiškai reikalingi? Lįsti į skolas? Nustoti valgyti? Atsiduoti Dievo malonei?
Ir tas poetinis heroinas kažkoks ne toks, dažnai neveikia, nes kuo toliau, tuo menkiau jį supranti. Tau rodo paveikslą, skaito ištrauką, vaidina, lyg susitarę suokia, kad tai menas, bet tu netiki. Scenoje keikiasi ir tyčiojasi. Visi juokiasi. Kultūros dėmesio centre – antras galas. Miesto centre – surūdijęs vamzdis. Turbūt girdėjote išaiškinimą, kad mūsų laikais šiuolaikinis menas neprivalo būti gražus, dvasią keliantis aukštyn – užtenka, kad jis keltų nors kokį jausmą – kad ir pasibjaurėjimą. To pakanka! O pabandyk kur viešai išreikšti nepritarimą ar abejonę – išjuoks, išvadins atsilikėliu, Rūpintojėlių fanu arba homo sovieticus, kuris ne tik nemokėjo vertinti modernaus meno, bet ir iš viso neva nenutuokė, kad toks pasaulyje egzistuoja.
Tikrai nelengva urzgiant pilvui gėrėtis aukštosiomis dvasios materijomis ir vietoj mėsos pirkti populiarią knygą. Tai būtų nesąmonė. Užtat svarbu niekados nepamiršti, kad po blogų laikų išaušta geri arba daug geresni, negu buvo.
Turiu ir įrodymų – pačią save. Dar maža būdama netekau tėvo ir motinos, paskui -namų, (pasi)tikėjimo savimi, žmonėmis, vėliau – stipendijos, dalies giminių, draugų, svajonių, vilčių, darbo, ramybės, galų gale kai ko iš gyvybiškai svarbių organų. Ir žinote ką – tebesu gyva! Daug gyvesnė už daugelį tų, kuriems likimas kasmet nešykšti dovanų, globoja, saugo ir myli. Ar žinote, kas toks buvo baronas Miunhauzenas? Tai knyginis personažas, kuris, reikalui esant, pats save išsitraukia už plaukų. Pasirodo, mes su juo panašūs. Tai tikrai įmanoma.
Bet mane išgelbėjo ne jis – jis atėjo vėliau, kai jau buvau beveik suaugusi. Gelbėjo Nilsas, Tomas Sojeris ir Heklberis Finas, broliai Liūtaširdžiai, kapitonas Nemo, Granto vaikai ir visi kiti, kas pasitaikė po ranka bibliotekų lentynose. Be kita ko, šiek tiek vėliau buvo pasitaikę ir to meto bestselerių – pavyzdžiui, „Erškėčių paukščiai“ (C.McCullough, Australija). Šiaip viską, kas skaitoma, skaičiau ryte, dieną, per pietus, vakare ir naktį – palindusi po antklode, pasišviesdama prožektoriumi. Sugadinau akis. Filmas „Jūs ir nesapnavote“ simbolizavo viską – ir tai, ko nebuvo, ir tai, kas dar galėjo būti.
O kas gelbėjo jus? Ką per savo gyvenimą nuvylėte? Kaip kasdienybėje ir prie šventinio stalo būnate su tais, kurie ne tik geba mylėti, bet ir skaudinti, o paskui savo kaltę mėgsta išplauti žodžių jūroje, kokteilio taurėje ar paslėpti už kokio linksmo anekdoto apie Petriuką, Čiapajevą, Abraamą?
Taip jau yra, kad kasdienybė visada žmogų lenkia prie žemės, poetinis heroinas turėtų auginti sparnus reguliariems pakilimams virš jos.