Dabar girdisi įvairiausi kavų pavadinimai: juoda, espreso, late, amerikietiška…
Buvo laikas, kai tokių dalykų niekas nebuvo nei matęs, nei girdėjęs. Parduotuvėje galėjai nusipirkti kavos gėrimo arba kviečių kavos, per pažįstamus gauti tirpios (ją vadino indiška – tokioje žemoje rudoje metalinėje dėželėje). Taigi rytinė kava, pavyzdžiui, 60+ kartai – nebūtinai viso gyvenimo prisiminimas. Kelių dešimtmečių, ne daugiau. Kava buvo deficitas, net ir ta indiška, todėl rytais gerdavo arbatą arba kakavą.
Žinoma, buvo tokių kavos mylėtojų, kurie negalėjo be jos gyvent. Tie rasdavo būdų (matyt, smarkiai permokėdami) iš kažkur gauti kavos pupelių. Sumalę jas kavą virdavo specialiame indelyje su ilga rankena.
Tai buvo dieviška.
Kavos kvapas sklisdavo per atvirus langus kutendamas praeivių nosis.
Virimo būdas buvo kažkoks ypatingas, su nukėlimais, uždėjus virti nebuvo galima pasitraukti – kad taurusis gėrimas neišbėgtų. Ką ten virimas – tai buvo šventas ritualas…