Iš sovietinių memuarų serijos
Pavasarėja. O ši žiema tai buvo kaip reikiant. Seniai niekas tokios nebuvo matęs, kaip pagal užsakymą: ir snieguota, ir šalta, ir akiai maloni. Neatsitiktinai ta tema gimė tekstas, vedantis atminties vingiais į daug ko pradžią, į žiemas ir pasaulį vaiko akimis. Dažnai prisimenu savo senelius, kaimą, jo žmones. Kaip gyveno, kaip bendravo, ko troško, dėl ko pykosi, kas tuos žmones skyrė, o kas suartindavo. Negalėčiau pasakyti, kad tokios minčių kelionės yra lengvos ir malonios, bet jos yra ir prašyte prašosi užrašomos. Taigi.
…pirmiausia prieš akis iškyla kelias. Jis prasideda atsišakojimu nuo Žemaičių plento, kurį, atsiradus automagistralei Kaunas – Klaipėda, ėmė vadinti senuoju (daug tokių atsišakojimų būta, greičiausiai ir tebėra, tik vieni kaimai ir gyvenvietės matydavosi bet kuriam „ikarusu“ iš Vilniaus ar Kauno važiuojančiam į Šiaulius, Klaipėdą ar Palangą, kitų keliautojai net nespėdavo pamatyti, nes juos ryte prarydavo prabėgantys pakelės medžiai; „nepastebimi“ keliai reiškė didesnį atstumą nuo kolūkio ir rajono centro, didesnį atotrūkį nuo miesto, „virimą savose sultyse“, didelį jaunų žmonių norą iš jo išsiveržti).
Kelias buvo lyg kokia bambagyslė, jungianti kaimą su visu likusiu pasauliu, kuriame yra parduotuvės, mokykla, ambulatorija, ligoninė, bažnyčia, paštas. Kaime iš visko, kas išvardinta, galėjo būti tik pradinė mokykla, o jeigu buvo daugiau ko, tai jau bažnytkaimis, nebe kaimas, visai kas kita.
Kelias kaime buvo tai, kas savaime jungė, nes namai daugiausia buvo išsidėstę tiesiog palei jį, abiejose pusėse, ir tik viena kita sodyba (beje, tokio žodžio ten niekas nevartojo) dunksojo gerokai nutolusi. Kelias buvo vieša vieta, lyg scena, kurioje visada vykdavo visiems matomas veiksmas: nenuostabu, kad kaimynai žinojo, kas, su kuo ir kada išeina ar išvažiuoja, kada grįžta, o artimesni dažnai galėjo pasakyti, ir kur Petras ar Antanas važiavo, ir kaip jam sekėsi kelionė…
Anuomet, kai žiemos būdavo išties šaltos, su giliomis pusnimis, šaltis laikydavosi ne kelias dienas, bet kelias savaites, siausdavo tokios pūgos, kad dangus maišydavosi su žeme, kaimo kelias greit paskęsdavo sniege, kuriuo buvo galima nuklampoti reikalui esant iki artimiausio namo, bet ne toliau. Todėl anksti ryte dar su tamsa kelias buvo nuvalomas, tuo pasirūpindavo vietinė valdžia, žmonėms reikėdavo atsikasti tik keliuką, atsišakojantį nuo kelio į jų kiemą.
Dažnai kaimo žmogaus akys smigdavo į kelią, ypač žiemą, labai dažnai. Štai pašeria gyvulius ryte, užkanda ko nors pusryčių, imasi kokio „rankinio“ darbo – ar siūlus vyti, ar pirštines/kojines megzti, ar krepšį iš vytelių pinti, ar grėbliui naujus dantis drožti – ir vis prie lango. Kas jį ten traukė?
…štai keliu sunkiai krypuodama eina Marytė. Nors kelias nuvalytas, bet sninga, drebia, stori dirbtiniai kailiniai varžo judesius, naujos „vingierkos“ spaudžia, skarelė smunka nuo viršugalvio, jau žilstelėję plaukai lenda į burną. Marytei jau dabar reiktų paskubėti, nes iki autobuso, kuris sustoja stotelėje prie plento, liko 15 minučių, o eiti pusantro kilometro. Visi žino, kad jos vyras ligoninėje, po operacijos, kad jai ir taip visą gyvenimą teko viską tempti vienai ant savo pečių, o dabar, panašu, kad kaimynėlis visai gali atgulti ant patalo. Gaila Marytės, visam kaimui gaila, juk vaikai dar ant kojų nepastatyti, padeda jai kuo kas gali, bet svetimo vargo neišvargsi. Daug kas patarė skirtis, kol buvo laikas, patarė tą latrą palikti – tesprogsta apsimyžęs patvory, žinos, kaip mušti žmoną ir vaikus. Marytė braukdavo ašaras, dievagodavosi taip ir padarysianti, o skriaudikas vis keliais aplink ją – „viskas, daugiau nė lašo, dovanok…“ Nespės, oi, nespės į keleivinę Marytė.
…paskui keliu pravažiuoja kitas kaimynas – jis prižiūri arklidę, porą arklių dabar pasikinkęs į roges. Tokių rogių jau beveik niekas nebeturi, ir arklį telaiko vienas kitas kaimietis. Viskas dabar mechanizuota, traktoriai, mašinos. Aišku, jie patys nieko nedaro – reikia žmogaus, todėl niekam ne paslaptis, kad jeigu tik mokslai nesiseka, tai jaunuoliui po 8 klasių – tiesiai į proftechninę mokyklą. Ten rengia elektrikus, statybininkus, mechanizatorius ir kt. Suprantama, giliai širdy tėvai norėtų, kad vaikas siektų ir pasiektų daugiau, bet ką padarysi? Gerai jau ir tai, kad nereikės jam būti kolūky pastumdėliu lauko darbininku, kad bus prie vairo, nebraidys po kiaulių ir karvių š… O gal duos Dievas ir vaikas susitupės, baigs kokius agronomo ar veterinaro mokslus? O ką ten gali žinot?
Kaimynui arklininkui nekas: per durną galvą į kalėjimą pakliuvo sūnus. Visi nujautė, kad vienas sykis nemeluos… Draugai, kompanijos, uliavonės, muštynės. „Apsiženys – susitvarkys“. Bet ne. Kas kad ir žmona daili, ir vaikiukas jau gimęs. Jam vis reikalai, kad tik nebūti namie, kur tik koks susiėjimas, tai jis pirmas, kai tik šeštadienis – į kaimo šokius. „Aš nešoksiu, aš tik su draugais susitikt…“
…pravažiuoja pieninė, brigadininkas su „moskvičium“, pietų anksčiau su traktoriumi pargrįžta dar vienų kaimynų sūnus. Geras vaikis, negeria, nerūko, tik kad jau ne vaikis – iš įpratimo tik visi taip – seniai laikas vesti, senbernis jau. Bet ką daryt: jaunos nė akies krašteliu į jį nežiūri, o jo metų visos seniai ištekėjusios.
…priešpriešiais keliu eina kažkokie nepažįstami – autobusai, arba keleivinės, į abi puses važiuoja maždaug panašiu laiku, tai į kaimą atkeliauja ir nematytų žmonių. Tokiu atveju nepažįstamasis vietinių tuoj bus užkalbintas ir išklausinėtas, gaus patarimų, kurių neprašė, ir nuomonę apie tuos kaimynus, pas kuriuos jis/ji dabar eina.
Po valandos pradinėje medinėje malkomis kūrenamoje mokyklėlėje baigsis pamokos, kelyje kaip žirniai pabirs vaikai. Kad ir kiek suaugę jiems aiškintų, kad negalima kelyje stumdytis, kvailioti, peštis – neklaužadoms nė motais. Prieš keletą metų draugas draugą pastūmė po mašina. „Aš juk netyčia“. Išgyveno vaikas, tik valso savo veselėj nešoks – sėdi ratukuose…
Gražus kaimo kelias žiemą – toks baltas baltas, tik pėdos, provėžos arba slidus kaip stiklas… Tiems, kam kasdien reikia juo eiti arba važiuoti, pasitaiko ir pargriūti, ir į pusnį šastelti. Kaip kad laiškininkei, kurios pakeisti nėra kam. Rodos, žiūrėtum į tokį kelią nors ir visą dieną. Tai ir žiūrėdavo žmoneliai. Padaro, kas būtiniausia tądien, ir vėl sėdasi ton pačion vieton (kiek čia tos žiemos dienos). Lyg ko lauktų, lyg ką be galo norėtų pamatyti, lyg kas būtų neseniai išėjęs ir bet kuriuo momentu turėtų sugrįžti. Dažnas bežiūrėdamas svarstė, ką ir kur šiemet sės, kiek paršiukų pirks pavasarį, ar pakaks karvei šieno. Svarstė ir dar kažką, nuo ko sudrėkdavo akys, tik tą visaip mėgindavo paslėpti. Giliai kirbėjo mintis, kad negyvens amžinai, kad vieną dieną šituo keliu išvažiuos paskutinį kartą, todėl tyliai mintyse kasdien dėkojo Dievui, kad dar ne šiandien.