Ketvirtadienio rubrika vadinasi „Sovietinės retrospektyvos“

Darbo kolektyvų ekskursijos po Lietuvą

Tokios ekskursijos buvo vienas iš būdų priversti gamyklų ir fabrikų darbininkus dalyvauti socialistiniame lenktyniavime. Ekskursijos buvo kaip prizas, be to, paprastiems žmonėms kūrė įsivaizdavimą, kad valdžia rūpinasi darbuotojų laisvalaikiu, dvasiniu tobulėjimu, akiračio plėtimu, kolektyvo mikroklimatu. Tas rūpinimasis ir išties egzistavo, bet dėl ideologinių priežasčių, dėl partijos politikos, dėl siekio žmonėms įrodyti, kaip pas mus gyventi gera ir kaip siaubinga tuose prakeiktuose Vakaruose. Siaubinga ten viskas: politika, gyvenimo būdas, maistas, mados, knygos, muzika – kultūra apskritai.

O iš tiesų tų laikų žmonėms teisės kažką pasakyti tiesiog nebuvo. Kad ir apie tokias nuostabias ekskursijas prie Baltijos jūros. Juk kaip kelionė – taip būtinai kokie nors nesusipratimai, netikėtumai – tiesiog taip būna, taip buvo visais laikais. Nebuvo, nes viešai išsakyta piliečio nuomonė piliečiui tada reiškė didesnius arba mažesnius nemalonumus.

Anų laikų moterys turėjo bjaurų epitetą – „tarybinės“. Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, visi tada gyveno tarybinėje Lietuvoje, kas čia tokio, tačiau vyrų tarybiniais kažkodėl nevadino. Buvo tarybiniai automobiliai, tarybiniai ūkiai bei kolūkiai, tarybiniai plakatai, tarybiniai filmai, bet tarybinių vyrų nebuvo.

Tai todėl, kad paprasta moteris nebuvo kažko verta, nes, matyt, kažkaip politiškai nesusipratusi, gal kokia gimusi Sibire, o va tarybinė – tai ta, kuri savo kelių mėnesių vaikus atiduoda auginti savo tėvams arba atiduoda į savaitinį darželį, kuri privalo statyti socializmą kasdien, be jokių pertraukų, kuri net ardama keliuose darbuose negali parduotuvėje nusipirkti nei maisto, nei padoresnio drabužio, nes jų ten tiesiog nėra. Ji arba turi ieškoti pažinčių tarp prekybininkų, arba permokėti kelis kartus (kai prekė iš po prekystalio arba turguje), arba naktimis siūti, megzti, virti, kepti, arba svajoti, kaip čia pabėgus iš tos Lietuvos apskritai, o tai grėsė tiesiog kalėjimu.

Bet kur jau ten tos tarybinės moters svajonės apie gražų ir lengvą gyvenimą, kai realybėje dažnai daug  metų gyventa bendrabutyje, stovėta apie porą dešimtmečių eilėje butui gauti, kai moteris turėjo dirbti lygiai su vyru, nors iš tiesų daug daugiau, nes vyras, grįžęs po darbo, atsiguldavo ant sofos ir gerdavo alų, kai tuo tuo tarpu moteris dar turėjo pasirūpinti vaikais, pagaminti vakarienę, prižiūrėti namus.

Šioje foto – vien moterys. Dauguma jų panašiai ir gyveno. Tai liūdna. Dar liūdniau, kad didžiajai daliai taip gyventi atrodė normalu – o kaipgi kitaip? Toms, kurios norėjo išsiskirti iš pilkos masės,  gražiai atrodyti, kurios turėjo talentų ir drąsos tokį gyvenimą keisti arba kritikuoti, tokiam gyvenimui nepaklusti, gyvenimas rengė staigmenas. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *