Kuo toliau, tuo sunkiau darosi kalbėti apie sovietizmą. Ir tai yra ganėtinai paradoksalu. Atrodytų, kad tą liūdną laiką patyrusieji šiandien tikrai turėtų būti jau „pasveikę“ tiek nuo šio tipo praeities žaizdų, tiek nuo meilės, kuri kasdien vedė į šviesų rytojų, turėjo galop atvesti į komunizmą, bet taip niekur ir nenuvedė, veikiau atvirkščiai. Keista, kad bet kokia ano laiko užuomina viešoje erdvėje gali sukelti sniego gniūžtės nuo kalno efektą, iššaukti daugybę neigiamų reakcijų, niekais paversti bet kurį bandymą kalbėti objektyviai, ramiai, konstatuojant, neturint nė menkiausio tikslo kažką supriešinti. Atrodo, kad nepatenkintų šiandiena visgi yra labai daug, ir tai liūdina. Dar liūdniau, kad tik nedaugelis gali pasakyti, ką jis pats padarė, kad to gerumo mūsų Lietuvoje imtų ir padaugėtų.
Kai su žmonėmis neišeina kalbėtis nuoširdžiai, nes jie atviri ir nuoširdūs būti nenori, prasminga tyliai rodyti vaizdus, detales, kurie jiems tikrai yra žinomi, bet truputį arba visiškai dabar yra pamiršti.
Mamų ir močiučių augintos pelargonijos – kaip tik toks atvejis. Belieka prisiminti, kur, ant kokios palangės ar bufetuko stovėjo, kokiom spalvom žydėjo, kvepėjo jos jums ar… smirdėjo. Šaltiniai sako, kad šie augalai yra tam tikras žmogaus sveikatos identifikatorius. Jei pelargonija dvokia – esate sveikas kaip ridikas, taip ir turėtų būti. Jei kvapu mėgaujatės – metas susirūpinti: gali būti, kad jau turite psichinės sveikatos sutrikimų, tik dar pats to nežinote.
Taigi – į pokalbį, dialogą, susikalbėjimą – per detalę. Kuo ji nereikšmingesnė, tuo gali būti įdomiau.