Šįkart istoriją pradėsiu nuo galo – nuo to, kad nors Lietuva turi jūrą, lietuviai – patys tikriausi mėsėdžiai, ir labiausiai jiems patinka kiauliena.
Turbūt dar prisimenate, kad „šlovingais“ komunizmo kūrybos/statybos dešimtmečiais legaliai jos galėjai gauti tik pats gyvendamas kaime arba turėdamas ten giminaičių (likę paprasti piliečiai, kai parduotuvėse mėsos lentynos buvo tuščios, dažnai pirko mėsą, išneštą iš mėsos kombinato, arba ieškojo blato; nebuvo jokios tikimybės, kad mėsos parduotuvėje nusipirkti galėsi tiesiog eidamas pro šalį, tai galėjo būti tik laimingas atsitiktinumas; jų būdavo, bet prieš tai laukė stovėjimas milžiniškoje eilėje). Žinoma, reikėdavo į tą kaimą važiuoti talkininkauti – už gražias akis nei teta, nei dėdė tau paršiuko nenušers. Jeigu kaime gyveno tėvai, tai ten dažnai prabėgdavo ir visos miestiečių vaikų atostogos. Tikras nesusipratimas buvo gyventi kaime ir neturėti karvės ir kiaulių, nebent esi besveikatis arba senas. O gal visiškas tinginys arba latras.
Kiaulienos kotletai, šviežios dešros, šonkauliai šonkauliukai, rūkyti kumpiai, skilandžiai ir dešros, sūdyti ir rūkyti lašiniai, konservuota mėsa litriniuose stiklainiukuose, šaltiena, kiaulės uodega su žirniais, čirškinamų spirgučių kvapas, vėdarai, taukai – pilnas emaliuotas kibiras, tokie baltai pilkšvi, pilkšvai balti. Ir čia tikrai ne viskas…
Kotletai ant stalo nebūdavo dažni svečiai, nes net ir turint mėsos juos paruošti reikėjo nemažai laiko (sakydavo: „paprastą dieną nėra kada terliotis“) – užtat per šventes būtinai! O tai, kas buvo vadinama kotletu valgyklose – dėl aiškių ir neaiškių priedų – vargiai turėjo ką bendro su naminiais. Buvo net toks posakis – „kaip mamos kotletukai“. Panašu, kad jį buvo sugalvoję amžinai alkani studentai, bet jis buvo ne tik apie kotletus – jis reiškė patį aukščiausią kažkokio valgomo daikto skoninių savybių įvertinimą. Ir, žinoma, Mamos.
Rūkytos dešros ir kumpiai turėjo savo individualių paslapčių, apie jas buvo kuriamos istorijos. Labai viskas priklausė, ar turi savo rūkyklą, ar neši pas kaimyną išrūkyti. Juk viskas svarbu: kiek laiko rūkysi, su kokiom malkom ar skiedrom, kokio karštumo bus ugnis. Tik paskutinis durnius gali rūkyti su egle arba pušimi, nuo šitų medžių mėsa kaipmat apkars. Ąžuolas – prabanga, vyruti, bet jei kada pasitaikys, tai labai gerai. Bet populiariausios tai uosio malkos. O jeigu dar ir kadagį prisiminsi, tai ohoho! Kad ir kokios malkelės būtų, jos turi būti sausos, nes drėgni dūmai iš mėsos drėgmės neištraukia – nueis šuniui ant uodegos tavo kumpiai ir dešros, kolūkieti… oi, nueis. Ką įduosi tada vaikams ir anūkams, miesčionams savo, kai atvažiuos? Ką ant stalo papjaustysi netikėtam svečiui? Ką nuneši daktarui? Ką į siuntinį dėsi vaikui, tarnaujančiam tarybinėje armijoje?
Rūkytų lašinių paltys, skleisdamos dūmų kvapą, kabodavo ant aukšto. Kaip kokioje parodoje. Vienos gundė storu baltu sluoksniu, kitos buvo plonesnės ir su raumenuku. Tai reiškė, kad pastaroji paltis daug vertingesnė už pirmąją, nes daug skanesnė. Pirmoji vadinosi lašiniai, antroji – lašinukai. Todėl lašinius galima valgyti nors ir kasdien – pasipjaustei kelias riekeles, sudėjai į keptuvę (petelnę, taip sakant), paleidai porą kiaušinių, ir gatava. O va lašinukus tai jau taip protingai, pataupant… Paslapčių turėjo ir lašiniai, ypač vaikui: užlipi karštą vasaros dieną ko nors ant aukšto – jie čia kabo jau kelis mėnesius, bet kvapas toks, lyg būtų išrūkyti vakar – prieini arčiau, o jie verkia, kelios paltys nusėtos permatomais lašiukais. Nu verkia, ne kitaip. Suaugusiems tas jokio įspūdžio nepadaro, sako, kad čia taip tirpsta druska, lyg tai būtų savaime suprantama! Mmmmm… gal?
Šitą istoriją nuo galo dar būtų galima tęsti ir tęsti – taip skanu, malonu ir kvepia – bet metas ją papasakoti nuo pradžių. Iš karto atsiprašau, kad čia malonumo bus kiek mažiau…
Taigi reiktų prisiminti, kad kiaulė, kaip tokia, tik po pusmečio ar metų penėjimo tampa kiaule (kodėl tokiu vardu kartais yra vadinami žmonės, iki šiol nesuprantu). Iš pradžių tai būna mielas rausvas paršelis, kokius rodo animaciniuose filmukuose. Paršeliai būdavo perkami turguje arba jų nuosavame tvarte galėjo atsivesti kiaulė paršavedė, jeigu tik šeimininkai jai būdavo paskyrę tokią misiją. Pažiūrėti į daug mažų paršiukų buvo išties miela ir įdomu. Tik pas mamą kiaulę jie ilgai neužsibūdavo, ūkyje pasiliekama, kiek suplanuota, o kiti parduodami kaimynams. Ne visi naujagimiai išgyvendavo, pasitaikydavo, kad kokį vieną kitą nuguldavo netyčia pati mama.
Kiauliukų transformacija į kiaules neatrodė labai patraukliai. Nuolatinis kriuksėjimas, šaižus žviegimas, mėšlo dvokas, sklindantis nuo jų gardo, pomėgis voliotis tame, apie ką net kalbėti nepadoru. Maitino jas bulvėmis, burokais, miltų plikiniu, virtais grūdais, maisto atliekomis – viskas šitiems padarams tiko. Dukart per dieną tai tikrai, o gal ir tris. Karvės mūkimas, vištų kudakavimas, kiaulių žviegimas buvo tipiškas tvarto gyventojų komplektas. Bet kaip tas tvartas smirdėjo! Vienas Dievas žino, kaip šeimininkai tai iškęsdavo, bet kad nesiskundė, tai tikrai, ko niekaip nepasakysi apie miestiečius…
Ir štai vieną kartą, apie gruodžio pradžią, jau pašalus, su sniegu, o gal ir spaudžiant šaltukui, išaušdavo lemtinga diena. Ji su keliais kaimynais būdavo aptariama dar iš vakaro. Kalbėjo apie peilius, paskui juos aštriai galando, apie virves, apie dujas ir svilinimą, apie daržinės duris, kurias reiksią išimti, o po visko vėl įstatyti atgal.
Iš pradžių ryte kieme susirinkę kaimynai ramiai parūkydavo, pasišnekučiuodavo, paskui šeimininkas pakviesdavo vidun, įpildavo visiems po taurelę, o paskui prasidėdavo…
Kiaulės kojos būdavo supančiojamos dar tvarte, iš kur jai visai nesinorėdavo eiti (gal kažką nujausdavo?), todėl keli vyrai ją į kiemą ištempdavo jėga. Gyvulys priešindavosi, kartais net išsprūsdavo iš kelių stiprių vyrų rankų, mėgindavo pabėgti. Kai sugaudavo, reikėjo kuo greičiau durti. Durti galėjo ne kiekvienas – tik tas, kuris jau buvo ne kartą tai daręs ir žinojo, kur ir kaip. Tiesą sakant, kaimynai skolingi jam niekada nelikdavo…
Priešmirtinis gyvulio žviegimas ir agonija buvo vienas baisiausių patyrimų kaimo gyvenime. Nuo vaizdo suaugusieji vaikus lyg ir mėgindavo apsaugoti duodami padaryti kokį neva svarbų darbą, bet apie įvykius kieme nematė reikalo kalbėti – neturėjo tam laiko arba nemanė, kad svarbu. Tuo tarpu nuo skerdžiamo gyvulio balso niekur nebuvo įmanoma pasislėpti. Vata ausyse, prie ausų prispaustos pagalvės, ir vis tiek…Tiesą sakant, vaizdą, nors suprantama, kad bus baisu, irgi bent kartą rūpėjo pamatyti. Kas tam kieme vyksta, kodėl negalima eiti į lauką?
O ten kraujas, ant balto sniego labai daug kraujo. Žemė kieta, kraujas neturi kur susigerti. Kraują nuleidžia į kibirą, kiaulę paguldę svilina, degantys šeriai skleidžia baisingą kvapą, kiaulė tampa juoda, ją plauna, paskui perrėžia ir išima garuojančias žarnas…Gailėkis paskui nesigailėjęs, kodėl neklausei ir visgi pro užuolaidos kraštelį paslapčia žiūrėjai. Ir tavo naktinių košmarų apie kiaulės skerdimą niekas neklausys. Pats kaltas.
…tai štai iš kur tie vėdarai, palendricai, gerosios (tik iš grynos mėsos) ir blogosios (iš širdies, plaučių, inkstų) dešros, kepeninės (iš kepenų su lašinukais), o kur dar kraujinės (iš kraujo su perlinėmis kruopomis)!
Gera šeimininkė neišmesdavo anei skerdienos gabaliuko, gera šeimininkė po gabalėlį nunešdavo artimiausiems kaimynams, gera šeimininkė supjaustydavo, sumaldavo, susūdydavo, užšaldydavo. Kiaulės gyvenimas ir mirtis kaime buvo natūralus, periodiškai pasikartojantis procesas. Nebuvo dar tada jokių kiaulių gripų, niekas tame skerdime neįžvelgė jokių smurto scenų, per tv rodant tokią medžiagą nebuvo jokių užrašų N-14. O dabar spėju, kad būtų, gal jau ir kiaulių teisės yra, tik, sako, kaime nebėra pačių kiaulių…