Kas tie lietuviai, nepabijoję lietuvybės ginti carinės valdžios teismuose?
Vienas pirmųjų lietuvių, kurie kreipėsi į carinės Rusijos teismą dėl neteisėto lietuvių kalbos suvaržymo ir persekiojimo, buvo jaunas inžinierius Antanas Macijauskas, 1900 m. Sankt Perterburge 2 tūkst. tiražu išleidęs „Žemlapį lietuviškai latviško krašto“, kuriame vietovardžiai buvo surašyti lietuviškai, bet rusai tai pastebėjo, kai pusė tiražo jau buvo parduota. Leidėjo butą, žinoma, greit užgriuvo žandarai ir konfiskavo likusius žemėlapius. Koks buvo rusų nustebimas, kai kaltinamasis tuoj pat carinės vyriausiosios spaudos reikalų valdybą padavė į teismą, motyvuodamas tuo, kad niekur oficialiai caras Aleksandras II nėra uždraudęs spausdinti lietuviškas knygas lotyniškai lietuviškomis raidėmis! Tai valdybai ir jos viršininkui Nikolajui Šachovskojui buvo tikras akibrokštas! Negana to, leidėjas reikalavo kompensuoti jam padarytą žalą!
Byla greit pateko į aukščiausią carinės Rusijos teisminę instituciją – Senatą. Tai buvo sumaištis ir skandalas, nes teisininkai pagaliau susivokė, kad asmeninė caro nuomonė ir slapti, niekur neskelbti jo aplinkraščiai išties neturi jokios juridinės galios, o iki tol skelbti teismų nutarimai galiojo tik todėl, kad niekas iki tol tokio klausimo teisiškai nebuvo iškėlęs…
Byla tęsėsi ketvertą metų. Galima tik įsivaizduoti, kokį šoką patyrė kunigaikštis Šachovskojus, kai teismas iš jo lietuviui priteisė sumokėti 1200 rublių! Byla baigėsi tuo, kad galutinis sprendimas buvo perpus mažesnė atlygintina suma, bet ne rubliai čia buvo svarbiausia, o precedentas, caro režimui išmušęs pagrindą iš po kojų, ir signalas, kad padėtis ima keistis ir tokių bylų tik daugės.
Povilas Višinskis, jaunas rašytojas, 1900 m. irgi kreipėsi į teismus, bylinėjosi su valdžia, nes caro žandarai konfiskavo jo režisuoto spektaklio „Amerika pirtyje“ plakatus, spausdintus lietuvišku raidynu. Rašytojas įrodinėjo, kad iš tiesų neegzistuoja toks įstatymas, kuris draustų lietuvių spaudą. Beje, bylinėjimasis buvo sąmoningas, jo siekta caro valdžios teisinės kapituliacijos. Višinskio byla pateko į tą patį Senatą. Tai vyko 1903 – aisiais. Ir atkaklusis kovotojas išties laimėjo! Senatas priėmė nutarimą, kad teisiškai lietuvių spauda niekada nebuvo uždrausta… Jis paskelbtas 1907 metų gegužės 7 – ąją, kuri tapo lietuviškos spaudos atgavimo diena ir yra minima iki šiol. Bet tai vyko caro viešpatavimui einant į pabaigą, „kvepiant“ būsimai 1905 m. revoliucijai, o iki tol…
Viena per dieną sulaikyta knyga ir 10 kapeikų „premija“
Ilgą laiką caro valdžia už sulaikytas draudžiamas knygas pasieniečiams mokėdavo po 10 kapeikų, o sulaikomų knygų buvo daug – knygnešiai nešdavo paprastai po keliolika ar po kelias dešimtis, nes mažiau neapsimokėjo. Beje, už 16 kg sveriančias knygas (pūdą) buvo mokama net 10 caro rublių. Ir visgi jei kas nors mūsų paklaustų, ar 10 kapeikų yra daug, ar mažai, turbūt daug kas sakytų, kad mažai. Šaltiniai sako, kad caro pasienietis, tiek gavęs, jautėsi tądien neblogai uždirbęs. Kodėl?
Už 10 kapeikų sidabrinę monetą prastoje kaimo karčemoje jis galėjo išgerti už 5 kap. pusę taurelės (50-60 gr) pigios degtinės ir užkąsti raugintu agurku (1 kap.), ir jam lieka dar 4 kapeikos. Arba galėjo rinktis kitaip – tiesiog sočiai pavakarieniauti (10kap.) Kita galimybė – traktieriuje, kurį šiandien būtų galima vadinti kavinės analogu, išlenkti jau visą taurelę kokybiškos, neskiestos degtinės, bet daugiau nieko. Arba du stiklai arbatos su 4 gabalėliais cukraus. Turguje 2 kap. kainavo 12 (tuzinas) raugintų agurkų. Pardavėjas, pasiderėjus pasieniečiui, 1 kap. galėjo ir nuleisti, o tai reiškia, kad už 3 kap. galima buvo įsigyti kepalą nešviežios juodos duonos.
Kai tuo tarpu XX a. pr. Rusijos imperijos smulkieji tarnautojai, darbininkai per mėnesį uždirbdavo 16-24 rublius, krovikai, pavyzdžiui, gaudavo nuo 8 iki 15 rublių per mėnesį, tarnaitės – 3-5 rublius, tarnai – 5-10.
Dybavimas, dragonada ir kitos bausmės
Rusų teismai, nebūdami tikri dėl lietuviškos spaudos draudimo teisėtumo, o vėliau susidūrę su atvejais, kai lietuviai nebijo dėl savo suvaržyto gyvenimo bylinėtis, nebuvo linkę persistengti su itin griežtų bausmių skyrimu.
Apytikriais duomenimis, per visą spaudos draudimo laikotarpį caro valdininkams įkliuvo 2845 žmonės, iš jų knygnešių būta 1500, kiti nubausti už draudžiamų knygų laikymą ir naudojimą. Sugautiems pažeidėjams skirdavo baudas arba atsėdėti nurodytą skaičių parų areštinėje. Taip nukentėjo apie 900 knygnešių. Jeigu sulaikytasis gebėdavo apsiginti, jį išteisindavo. Manoma, kad išteisinta apie 480 asmenų. Griežčiausia bausmė – tremtis į Sibirą. Ten ištremtas 141 knygnešys. Tai oficialūs skaičiai ir faktai.
Tai, kas vykdavo pasienyje, gaudant knygnešius, ne visada atsispindėjo statistikoje. Be jau minėto caro pasieniečių išankstinio nusistatymo, kad šitaip rizikuoti kaip knygnešiai gali tik kvailiai, be išankstinio priešiškumo, kad sugavus juos negalima gauti jokios asmeninės naudos, pasienyje dažnai vykdavo grumtynės, imtynės, kautynės, susišaudymai, įkliuvusius „šventuosius kontrabandininkus“ caro vietininkai ne tik apiplėšdavo, bet ir primušdavo, kankindavo. Knygnešystę caro pareigūnai traktavo kaip tiesioginį iššūkį valdžiai, todėl tramdė nesirinkdami priemonių. Pasitaikydavo, kad ir užmušdavo.
Labiausiai buvo bijoma dragonados – kai mušant ir kankinant naudojamos rykštės. Jas žmogui kišdavo į šnerves, kraujas tiesiogine to žodžio prasme pasipildavo, tekėdavo ir iš nosies, ir į gerklę. Apie tokius atvejus pasakojo Plungės krašto knygnešys Jurgis Gudas ir Antanas Mockaitis – knygnešys iš Šakių apylinkių.
(Nu)dybavimas – tokia bausmė, kai žmogų pririšdavo prie medinių stulpų – dybų, skirtų arkliams pririšti, ir nučaižydavo rykštėmis. Po tokios bausmės net ir išgyvenusieji likdavo luošiais visam gyvenimui arba greitai mirdavo.
Knygos, kyšiai ir revolveriai
Patyrę knygnešiai vaikščiodavo poromis, reikalui esant pasiruošę pasieniečius papirkti pinigais. Jeigu, paėmę kyšį, vis tiek nepalikdavo keliautojų ramybėje, šie išsitraukdavo ginklą. Garsusis J.Bielinis pasakodavo kartą taip daręs: užkluptas uriadniko į vieną ranką paėmęs pinigus, o į kitą – revolverį ir klausęs, kas ponui labiau patinką. Žinoma, labiau jam patikę pinigai…
Situacija daugeliu atvejų turbūt priklausydavo nuo to, kas pirmas išsitrauks ginklą. Tam pačiam J.Bieliniui Raseinių apylinkių miške 1894 – ųjų vasarį, užkluptam kartu su dar dviem knygnešiais, be jokių derybų teko sumokėti 75 rublius. Tai buvo išties didelė suma, nes 1 tų laikų rublis šiandien vertas maždaug 15 eurų… Tiesa, tai buvo neeilinis sulaikymas: knygnešiai gabeno tada daugiau kaip 4000 leidinių.
Kyšis buvo labiausiai paplitęs būdas viską išspręsti taikiai – ginklas buvo naudojamas pačiu kraštutiniu atveju, bet pasienio sargyba 1898 m. gavo teisę į nepaklūstančius sustoti šaudyti ir ta teise naudojosi.
Iš kur ginklų gaudavo paprasti knygnešiai? To meto Lietuvoje revolveriai ir brauningai buvo populiari kontrabandinė prekė. XIX a. pab. – XX a. pr. Rusijos imperijoje įsigyti šaunamąjį ginklą savigynai nebuvo sunku, jie buvo parduodami laisvai – žinoma, žmonėms, neturintiems kriminalinės praeities.
Paskutinėje dalyje skaitykite:
1. Nešuliai saugantys, nešuliai pražudantys
2. Dar kartą apie ginklus
3. Knygnešiai – laimės kūdikiai ir prakeiktieji
4. Karčemos ir traktieriai
5. Knygnešiai iš pasiutimo
6. Sūri silkė, saldi arbata.