Nešuliai saugantys, nešuliai pražudantys
Knygnešys Adomas Gustas nuo Kėdainių leidinius nešė apsivyniojęs apie kūną. Kai 1889 m. Krakių miške jį vijosi ir apšaudė caro pasieniečiai, žmogus liko gyvas, nes kulka pataikė į popierinius „šarvus“.
O kitas „šventasis kontrabandininkas“ – Vincas Čižauskas iš Tauragės rajono sunkiai, bet persekiojamas bei apšaudomas visgi sugebėjo pasprukti nenusimesdamas kelių dešimčių kilogramų knygų nešulio, ką jo vietoje būtų padaręs ne vienas (žinant, ką su sugautaisiais išdarinėjo caro pasieniečiai, knygnešiai kaip įmanydami stengėsi gyvi jiems į nagus nepakliūti, todėl gelbstint savo gyvybę pamesti prekes ir bėgti buvo lyg ir logiška, taip dažnai pasielgdavo samdyti nešikai, ypač tie, kurie patys gyveno netoli sienos). Tačiau minimas knygnešys Vincas neišgyveno – mirė sužeistas ir nualpęs bulvių lauke. Jo galvą prie žemės prislėgė sunkus nešulys ir žmogus tiesiog užduso.
Suvalkijoje nešdami „krovinius“ per Šešupę taip pat ne vienas paskęsdavo arba uždusdavo. Neretas atvejis, kad nešant tokį krovinį sustodavo širdis.
Jeigu kontrabandininkas gabeno ne tik draudžiamas knygas, bet ir kitas prekes, viskas buvo nešama specialiais nešuliais, kurie buvo vadinami pakais, o nešėjai – pakininkais. Toks pakas sverdavo 48-80 kilogramų… Kad būtų patogiau nešti ir virvės nepjautų pečių, prie nešulio dažnai pritvirtindavo iš šiaudų pintas „kasas“ – pynes. Išeidavo kažkas panašaus į dabartinę kuprinę, kurią greitai buvo galima nuimti arba nusimesti.
Knygnešiai, karčemos ir traktieriai
Didelė problema sušalusiems, išalkusiems ir pavargusiems knygnešiams buvo gauti vietą pavalgyti, apšilti ir atsipūsti. XIX a. Lietuvoje tai buvo problema net ir nemažame miestelyje. Tik gerokai vėliau pradėtos steigti arbatinės, primenančios mūsų laikų valgyklas ir kavines. Tai reiškė, kad knygnešiai su savimi dar turėdavo gabentis ir maisto.
Tuo laiku egzistavo užeigos, vadinamos traktieriais arba karčemomis, bet – o, Dieve! – ten buvo galima tik išgerti, bet ne pavalgyti. Carinėse karčemose tai buvo specialiai draudžiama, tai buvo to meto pragaištingos vidaus politikos dalis. Taigi – vietoje šilto viralo – alus arba degtinė. Tik geriausiose užeigose prie butelio šeimininkas pridėdavo riestainį. Jis buvo dovanai, todėl formaliai smuklininkas caro valdžios įstatymo nepažeisdavo. Taip atsirado posakis – „magaryčių riestainis“.
Buvo dar viena priežastis vengti užeiti į traktierių – tuoj visi ten esantys puldavo klausinėti, kur sveikas keliauji. Tiesos sakyti negalima, tenka meluoti, be to, knygnešiui vos besilaikant ant kojų su niekuo nėra nė mažiausio noro šnekučiuotis. Kitaip tariant, eiti ten, kur geriama, jam buvo gana pavojinga, todėl keliautojai belsdavosi į klebonijų ar šiaip žmonių duris.
Knygnešiai – laimės kūdikiai, knygnešiai – prakeiktieji
Norint pradėti knygnešystės verslą reikėjo turėti pinigų, nes Prūsijos leidėjai „į skolą“ neduodavo. Su 10 rublių suma jau buvo galima leistis į naują gyvenimo etapą. 10 rublių – 92 eurai. Sunku pasakyti, kodėl vieniems knygnešiams sekdavosi ir neįkliūti, ir sėkmingai parduoti, o kitiems ne. Pasitaikydavo, kad knygnešystė leisdavo net praturtėti – įsigyti namus, knygyną ar parduotuvę. Pasitaikydavo ir tokių knygnešių, kurie į šį reikalą žiūrėjo kaip į rizikingą nuotykį, kai sykį pabandžius negali sustoti. Šis užsiėmimas buvo ir būdas parodyti špygą caro valdžiai. Jaunoms galvoms – lyg žaidimas, lyg įniršis, protesto išraiška.
Apie ką labiausiai svajojo peralkęs ir ištroškęs knygnešys
…apie sūrią sūrią silkę ir karštą karštą bei saldžią saldžią arbatą.