ĮŽANGA
Šiandien, kovo 16 – ąją, tradiciškai minima Knygnešio diena. Būtent knygnešiams turime dėkoti už jų pasiaukojimą iš Rytprūsių gabenant per sieną ir slapta platinant caro valdžios draudžiamus lietuviškus leidinius. Dėkingi turime būti ir tiems, kurie lietuviškas knygas tada saugojo, pirko, skaitė patys, dalijosi su kitais, iš jų lietuviškų raidžių mokė savo vaikus.
Lingvistai sako, kad žodžio „knygnešystė“ taip, ką ji reiškia mums, tiksliai neįmanoma išversti į jokią kitą kalbą, nes jokia kita šalis neturi Lietuvą atliepiančio kultūrinio ir istorinio analogo. Kai nėra konteksto, „knygnešys“, kiek beverstum, visada išeina tik „žmogus, nešantis knygas“…
Kad ir kaip atrodytų keista, knygnešiai buvo ne tik lietuviško žodžio saugotojai, bet ir pirmieji kontrabandininkai, bet šiandien jų kontrabanda vadinama… šventąja. Be jos galbūt mūsų, lietuvių, Marijos žemėje jau nebebūtų. O ir pati žemė vadintųsi kitaip.
Ir vis dėlto apie knygnešystę žinome ne viską, egzistavo šiandien gal ir sąmoningai nutylima, proziškoji šio reiškinio pusė, bet irgi labai įdomi, kurios nereikia bijoti. Ir dar. Kalbant apie knygnešius dažnai dėmesio centre yra tik konkretūs pasišventėliai mūsų krašto žmonės ir caro vietininkai, kurių reikia visais įmanomais būdais saugotis, tačiau sėkmingas lietuviškų knygų pristatymas buvo susijęs su daugybe kitų to meto istorinių, teisinių, logistinių, turtinių, buitinių aplinkybių, be kurių aptariamasis paveikslas nebus pilnas. Ne visai tiesa ir tai, kad visi knygnešiai rizikavo ir aukojosi vien iš meilės lietuviškam žodžiui. Tikrovėje, regis, knygnešystės buvo imamasi ir dėl kitokių motyvų.
JAU PRIMIRŠTI SPAUDOS DRAUDIMO ĮTEISINIMO UŽKULISIAI
Istorijos vadovėliuose skaitėme, kad mūsų spauda buvo uždrausta 1864 m., po 1863 m. sukilimo, tačiau įdomu tai, kad pačioje carinėje Rusijoje tai nebuvo deramai įteisinta. Caras Aleksandras II lietuvišką spaudą uždraudė dviem savo įsakais – 1866 m. ir 1880 m., bet draudimo esmė – tik nurodymas vietoje lotyniško raidyno naudoti rusišką. Reikalas tas, kad minimų įsakų jokiuose įstatymų rinkiniuose nepaskelbė, o tai reiškė, kad formaliai jie neturėjo įstatymo galios. Dėl šios priežasties teismuose Rusijos pusė rėmėsi ne caro potvarkiais, o vidaus reikalų ministro įsaku (1865 m.), šis rėmėsi Vilniaus generalgubernatoriaus slaptu aplinkraščiu (tų pačių metų), kuris tikrai tiesiogiai draudė ir spausdinti, ir platinti, ir įvežti bet kokius leidinius su lietuvišku raidynu, bet savo draudimą motyvavo… savo pirmtako 1864 m. nurodymu. Tas pirmtakas – Michailas Muravjovas, liaudyje vadintas koriku. Visgi ir čia ne visai apie tokį draudimą, kurį įsivaizduojame, nes tai buvo ne tiek lietuviškų leidinių uždraudimas, kiek leidimas spausdinti juos perrašius kirilica.
Taigi draudimų teisėtumas pasigilinus rimčiau išties kėlė klausimų. Draudimus generalgubernatoriai taikė remdamiesi dėl sukilimo paskelbta karine padėtimi, bet 1871m. ji buvo atšaukta. Tai reiškė, kad atšaukti ir visi su tuo susiję maištingos visuomenės suvaržymai. Deja, caro valdžia šiaurės vakarų krašte norėjo viską palikti, kaip buvę. Gudresni ir mokslo ragavę lietuviai teisybės ieškojo teismuose ir tikrai kartais rasdavo.
KNYGNEŠIAI CARO ŽANDARŲ IR SAVŲJŲ – LIETUVIŲ – AKIMIS
Knygnešiai į caro žandarus žiūrėjo kaip į nekenčiamus „maskolius“, kuriems garbės reikalu laikė per gaudynes net fiziškai pasipriešinti, o šie į knygnešius – kaip į absoliučiai nenaudingus ir „nenormalius“ padarus. Ką tai reiškė? Tai reiškė, kad pagavus tikrą kontrabandininką, kuris neša per sieną ginklus, arbatą, peilius ir pan., pasienietis gauna šiokį tokį pelną, pagavus draudžiamas knygas – nieko. Kurį laiką valdžia išties atlygindavo už draudžiamų leidinių išvilkimą į dienos šviesą, bet baigiantis spaudos draudimui tai buvo daroma tik išimtiniais atvejais.
Tikrieji kontrabandininkai knygnešių irgi nesuprato, nes degtinės smuklininkui nešk nors kasdien, visados jos trūksta, o knyga juk tarnauja ilgai, kol suplyšta. Už knygas grėsė ir daug didesnės bausmės nei už „normalią“ kontrabandą. Pasakojama, kad tikrieji šio šešėlinio amato „meistrai“ su knygnešiais dažniausiai nenorėję turėti nieko bendro.
Beje, į tokius idėjinius lietuviškos spaudos nešėjus su pašaipa žiūrėjo ir nemažai lietuvių. Dažnai valstiečių buvo pašiepiamas visiems žinomas Jurgis Bielinis, dažnai ir entuziastingai kitiems kalbėdavęs, kad Lietuva vis tiek bus laisva. Besiklausantieji tokių kalbų jį vadindavo būsimos Lietuvos karaliumi. Kai J.Bielinis kartą bandė įkalbėti knygnešį, kuris gabendavo ir platindavo tik maldaknyges, paimti kartu ir pasaulietinės spaudos, susilaukė pašaipaus klausimo – atsakymo: „Kam jums tie laikraščiai? Gal silkes į juos vyniosite?“ Bet Jurgis, nejuokais supykęs, atrėžė, kad „Jūs turbūt išgamos esate, kad drįstate taip sakyti. Laikraščiai – tai ugnis, ir su ta ugnimi sudeginsim rusą Lietuvos žemėje!“
DRAUDŽIAMOS SPAUDOS GABENIMO SCHEMA
Knygas per sieną tikrąja to žodžio prasme pernešdavo ne patys knygnešiai, o kiti žmonės, nes tam reikėjo specialių įgūdžių. Knygnešiai arba slapta kirsdavo sieną ir taip patekdavo į Prūsiją, arba naudodamiesi legitimaciniu bilietu – laikinąja sienos kirtimo kortele. Nuvykę nusipirkdavo knygų tiek, kiek reikia. Leidinius pardavėjai supakuodavo į maždaug 33 kg svorio ryšulius, kuriuos knygnešys perduodavo samdytiems (10-30 žmonių grupė) kontrabandos nešėjams, kurie tai darydavo labai nenoromis, reikalaudavo didesnio atlygio. Paskui knygos būdavo paslepiamos nurodytoje vietoje, kol knygnešys, kitoje vietoje sieną kirtęs tuščiomis, jų paimti atvažiuos vežimu ir gabens link Lietuvos vidurio. Pats tikrasis knygnešių darbas buvo knygų gabenimas nuo sienos maždaug 30-40 km spinduliu, nes paskui draudžiamą spaudą perimdavo smulkesni prekeiviai, kad ir minėti religinio turinio prekių gabentojai. Kartais juos vadindavo škaplierininkais. Jie irgi nešdavo saugodamiesi, keisdamiesi, kol atgabendavo iki Vilniaus. Beje, kuo arčiau Vilniaus, tuo brangesnis būdavo leidinys, nes naudą turėjo gauti visi tarpininkai.
KNYGNEŠYSTĖ – IŠ BĖDOS, IŠTIKUS NELAIMEI, VIETOJ ELGETAVIMO…
Kaip jau minėta, knygnešyste užsiimdavo ne tik aukštų dvasinių idealų žmonės. Pastariesiems tai tebuvo viena kontrabandos rūšių. Ji nebuvo tokia naudinga kaip, tarkime, pervedant per sieną nelegalius emigrantus, bet nauda apsimokėjo tarsi gabentum arbatą, sachariną ar spiritą. Liūdnoji reikalo pusė ta, kad rizika gabenti spaudą buvo nepalyginamai didesnė nei kitas prekes.
Knygnešystė kartais tapdavo antruoju „amatu“, kai iki tol užsiimta smulkios bižuterijos prekyba arba…elgetavimu. Štai batsiuvys Antanas Oškinis, gyvenęs Naumiestyje, ardydamas šovinį, neteko pirštų. Malūnininkui Juozui Stankevičiui nuo Kėdainių malūno ratas sulaužė ranką. Žemaitis Raimondas Kaupas susilaužė koją, kai miške kirto malkas. Šie žmonės, neturėję savo žemės, nei sveikatos, nebegalintys užsiimti tuo, ką darė visą gyvenimą, tapo knygnešiais, nes reikėjo tiesiog kažkaip pragyventi.
Kitose dalyse skaitykite:
1. Kas buvo tie atkaklūs lietuviai, nepabūgę ginti savojo lietuviškumo carinės Rusijos teismuose?
2. Ką finansiškai reiškė caro pasieniečiui per dieną sulaikyti bent vieną draudžiamą leidinį ir už tai gauti 10 kapeikų „premiją“?
3. Ar girdėjote apie dragonadą ir dybavimą?
4. Kaip susiję draudžiamos knygos, kyšiai ir revolveriai?