Šiandien mūsų Karaliaus ir Valstybės diena. Kaip visada, vyks įvairių renginių, vakare bus giedamas himnas. Tačiau kodėl taip dažnai (ne liepos 6 dieną, bet kitomis dienomis) apie Mindaugą kalbama ne taip iškilmingai? Kodėl sakoma, kad netgi toks jo minėjimas – su trispalvėm, himnu, patoso kupinomis kalbomis – nieko bendro neturintys dalykai su ano meto Lietuva?
Tikrų žinių apie šį žmogų išlikę labai nedaug: neaišku, kas tėvai, kur prabėgo vaikystė, kada tiksliai buvo karūnuotas, kiek turėjo vaikų, dėl ko tiksliai nužudytas, nužudymo ir palaidojimo vieta. Dėl daugelio biografijos faktų istorikai nesutaria iki šiol, toks Mindaugo paveikslas, koks dažniausiai pristatomas viešai, viso labo tėra hipotetinė versija.
Šiaip ar taip, šiandien minime kilnų karžygį, tautos vienytoją, Lietuvos valstybingumo pamatų klojėją, kuris neturėjo savo metraštininko, o žinios likusios kaimynų, vadinasi, Mindaugo konkurentų istoriniuose šaltiniuose, kurie nebūtinai buvo objektyvūs.
Tikra, kad karūnavimas įvyko 1253 metų liepą, tik neaišku, ar 6 – ąją. Tais laikais ceremonija vykdavo arba sekmadieniais, arba kokio svarbaus šventojo dieną. Istorikai sako, kad tai buvo ne didžiulė šventė, o tylus įvykis „ištaikius progą tarp nesibaigiančių karų“. Dalyvavo vokiečių ordino riteriai, pranciškonų vienuoliai ir magistras. Europos kontekste tai irgi netapo svarbiu faktu, nes žinios ėjo ilgai, o Lietuva buvo atokus kraštas. Ir visgi karūnavimas Lietuvai reiškė lygiavertiškumą kitoms Europos valstybėms. Nuo tos dienos prasidėjo Lietuvos monarchijos istorija.
Yra manančių, kad tiek karūnavimas, tiek krikšto priėmimas Mindaugui tebuvę simboliniai, panašūs į verslo sandėrius, mat dėl to jis netapo nei rafinuotu monarchu, nei uoliu kataliku, bet toliau žvangino ginklais. Yra manančių, kad buvo žiaurus ir negailestingas valdovas, dėl įtakos ir valdžios žudęs net savo giminaičius. Bet tai žinios iš šaltinių, kurie Mindaugui buvo priešiški.
Vien ginklu vienyti turbūt negalėjo, buvo ir strategas, ir diplomatas. Žmonos Mortos tėvas turėjo būti svarbus kunigaikštis, o tai reiškė svarbių politinių ryšių užmezgimą. Draugystė su Livonijos ordino magistru buvo priemonė pasiekti krikštą ir karūnavimą.
Mindaugo mirtis taip pat traktuojama nevienareikšmiškai. Žinomiausia versija, jog tapo sąmokslo auka, jį sukurstė kunigaikščiai Treiniota ir Daumantas. Sąmokslas tais laikais buvo neatskiriama priemonė kovoje dėl valdžios. Tačiau visai kitaip atrodo versija apie ten įpainiotą moterį – Daumanto žmoną, kurią jis paveržė jėga. Ta moteris – Mindaugo žmonos Mortos sesuo, kurios vardas istorijoje neišliko. Ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko! Ji buvo atvykusi į Mortos laidotuves…
Dar kalbama, kad prieš mirtį Mindaugas nuo krikščionybės atsimetė, net pats ėmė persekioti krikščionis, bet to neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti. Tiesa tik tai, kad tikrai susipyko su Kryžiuočių ordinu dėl Žemaitijos, ordinas tai traktavo kaip atsimetimą nuo tikėjimo, bet ar tai reiškė sugrįžimą į pagonybę?
Visgi, be Livonijos kronikos, Haličo-Voluinės metraščio, daugiau šaltinių vargiai beatsiras karaliaus Mindaugo paslaptims įspėti.
Taip jau istorijoje yra, kad tas pats žmogus vienų gali būti dievinamas, o kitų – ne.
Jeigu taip žmogiškai galvojant, kiekvienai tautai tiesiog gyvybiškai svarbu turėti savo didvyrių ir savo legendų, o jeigu kada turėjo karalių – tikėti, kad jis buvęs geras ir teisingas. Kaip pasakose.