( Vietoje įžangos. Tekstas sukurtas 2016 rudenį. Nors dabar pavasaris, vis tiek noriu juo pasidalinti. Žinoma, palaukti rudens gal būtų logiškiau, bet kad laikas nelaukia. Nelaukia žodžiai, kurių vieni dabar paprasčiausiai uždraudžiami (kaip pederastas) kiti, svetimi ir nepažįstami (kaip homofobija, bifobija, transseksualas, socialinė lytis) mums yra brukami per prievartą. Tada, prieš penketą metų, į kalbą žvelgėme kartais linksmai, kartais susirūpinę, tikėjome, kad ji yra esminė mūsų tapatybės dalis, ateinanti iš praeities, prasmingai vedanti į ateitį. Tikėjome, kad per gimtąjį žodį išlaikysime atmintį, istoriją, kultūrą. Staiga laikai pasikeitė: esame nuo ryto iki vakaro verčiami galvoti apie visai kitus dalykus – partnerius, lytis, diskriminaciją, kuri, sako, yra, bet man jos neteko matyti. Šiame kontekste vienas žodis dabar atrodo lyg supurvintas, sumuštas, sukruvintas. Tai žodis „šeima“. Negana to, jis dabar nešioja tokią gėdos žymę – prikergtą prielipą „tradicinė“. Bet grįžkime į tuos laikus, kai žodžiai nekūrė politikos, mokytojams širdį skaudėjo dėl žargono, keiksmažodžių, dėl vaikiško nežinojimo, kada rašoma „gražinti“, o kada „grąžinti“. Teksto tonas ironiškas, bet tokį jį kažkada padiktavo pats gyvenimas.)
Daug kartų teko girdėti, kad lietuvių kalbos pamokos jums, mieli skaitytojai, buvo tikras vargas, o visos mokytojos – pagyvenusios ir be ryšio. Literatūriniai rašiniai, teksto interpretacijos ir visokios ten žemaitės su biliūnais beigi apučiais kniso juodai. Jūs mokėtės mokėtės, bet dešimtbalėje sistemoje dažniausiai turėjote 6. Mažai ką padėjo mamos ašaros ir lakstymai pas korepetitorius. Galiausiai nusprendėte nesiparinti ir geriau maitintis.
Tiesa, prieš minėtąją dešimtbalę buvo penkiabalė. Taip mokėsi jūsų tėvai. Jei gabumai paveldėti, tai jie trimestre turėjo 3. Gal dėl to jie tapo fizikais ir finansininkais, o jūs IT specialistais? Lietuvių kalba buvo jūsų šeimos silpnoji grandis, potencialus asmeninis fiasko, jūsų nelaimė, nuo kurios pavyko sėkmingai pabėgti.
Bet siaubas kartais atgyja sapnuose ar nykioje kasdienybėje. Nosinės, kableliai, dalyvių įvardžiuotinės formos – net šiurpas krečia prisiminus, nes… viskas seniai išdulkėjo iš galvos. Kai sūnus ar dukra, taisydami diktanto klaidas, prašo pagalbos ir rodo pabrauktą žodį geriausiausias, jūs iš pradžių užsidedate akinius, paskui juos nusiimate, po to reikšmingai kostelite, vėliau pasikasote pakaušį, galiausiai prisėdate pirma ant kėdės, o paskui ant sofos, bet atsakymo kaip nėra, taip nėra. Tačiau vaikui atsakote taip, kaip ir anąsyk: „Čia viskas gerai. Ta mokytoja vėl prie tavęs kabinėjasi. Užkniso. Ot, varna…“
Brangieji ir brangiosios, išduokite paslaptį, ką dabar skaitote? Ką skaitėe prieš mėnesį? Žinau, suprantu. Tik nekaltinkite dėl to gyvenimo tempo, šeimos narių, viršvalandžių, migrenos ir PMS. Delfiai ir panašūs į juos daro viską, kad jaustumėtės komfortabiliai ir jaukiai. Kad jaustumėtės taip, lyg skaitytumėte. Juk girdėjote ir apie gyvą galą pilkų atspalvių, ir apie dar vieną Poterį, ir apie jogą, ir apie koučingą, ir visas smulkmenas apie knygų mugę. Prisimenate, vakar ėjote pro knygyną, lange matėte perkamiausių knygų dešimtuką. Pagaliau artėja ruduo, ateis lapkritys lapakrėtys, ilgi vakarai, ūžiantis vėjas už lango – tada tai jau skaitysite. Už visus metus, už visą šeimą, už visą gyvenimą…
Nesu tikra, ar suprasite, bet manęs dažnai klausia: „Kam skaityti, jei gyvenimas toks šūdinas? Ką tos knygos duoda išvis? O kiek laiko užima! Eina šikt. Kai turėsiu savo namus, juose nebus nė vienos knygos! Iš principo. Nebent anglų kalba. Kur tu su ta lietuvių kalba nuvažiuosi? Kam tos rašybos taisyklės? Draugui rašau SMS: „Ką vk?“ Atsako: „Nk“. „Ką vks? – Nžn“. Kas kam neaišku?“
Nepagaunu kampo, kur čia tragedija, jei pamirštu uždėti taškelį ar netyčia sukeičiu raides? Pavyzdžiui, geda ir Gėda, batonas ir betonas, virti ir mirti, dobilas – debilas, skaitykla – skaistykla, tvirtinti – tvirkinti, Bredas ir briedas, Ivaškevičius – Išvaškevičius (nejuokauju: minėtame DELFI taip ir buvo, ir visai neseniai). Arba populistas ir pochuistas… Tai ką, čia jau pypiec? “
Tik nepagalvokite, kad keičiu rašymo stilių, kad tie žodeliai, išspausdinti juodžiau, yra mano. Ne, tai pažįstamų jaunuolių, kiemo, gatvės, naktinio klubo, populiarių serialų kalba. Niekaip negaliu suprasti, kodėl ji persikėlė į TV ekraną? Žiūri Lietuvos pradinių klasių vaikiukai „Moterys meluoja geriau“, o tėveliams ir seneliams ausys raitosi. Nuo vaizdų, siužeto vingių, žodžių.
Netaisyklinga kalbėsena plinta kaip virusas, kartais atrodo, jog kalba darkoma specialiai. Tai ypač ryšku reklamose, kur nukrypimas nuo normos tampa jauku, ašimi, provokuoja kultūringą, išsilavinusį ir mąstantį žiūrovą. Ir čia veikia tas pats surūdijusio vamzdžio efektas, kurį kasdien matome panery.
Kalbėti netaisyklingai kartais yra esminis jauno žmogaus vertės matas, įvaizdžio dalis, saviraiškos forma. Taisyklingai kalba tik lūzeriai, bet su jais niekas nenori turėti jokių reikalų.
Man žodis, ypač naujas, visada buvo ir tebėra tam tikra neįvardyta gyvybės forma, kėlė ir tebekelia smalsumą, liūdesį arba juoką. Pavyzdžiui, pastarojo meto naujadarai: feisbukuomenė, seimonautai, akropolizacija, bobvakaris, jėzomatas, bratkobukas.
Dar grįžtu prie paauglių. Jie maskuojasi ir žongliruoja žodžiais lyg žaislinėmis kaladėlėmis, tikrina mūsų humoro jausmą, budrumą ir fantaziją – ar dar neužsiliūliavome Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos ištemptame hamake, ar įžvelgiame jaunatvišką sąmojį, ar nepasenom? Jie sako „ablomas“. Tai reiškia apsigavimą ir apsikvailinimą. Sako daužtas, dubasinti, džiumbras, forsas, krūtas, lochas, tūsas, parintis, smigti. Vienas įdomesnių yra pareiti – susirgti, sugesti. Pasirodo, pareiti gali ir televizorius, ir močiutės sveikata… Pažymėtinas ir grybas – nerangus bei pasimetęs gyvenime asmuo.
Atrodo, išgryninau ir šių metų kalbinį „perlą“ – ne kažką. Apytikriai tai turėtų reikšti „blogai, nepakankamai, neprofesionaliai“. Tik va gramatika kažkur dingo. Dėsto gal prieš savaitę man savo reikalą toks vienas žmogus intelekto nesugadintu veidu, pasakoja ir prasitaria, jog šita vasara buvusi ne kažką. Prašiau paaiškinti, nesuprato. Ne kažką, ir taškas. Ir mano aštuonmetis sūnus neseniai tai parvilko iš mokyklos, ir kaimynų bobulę girdėjau taip sakant. Regis, tai užkrečiama ir plinta tarsi kokie Sosnovskio barščiai.
Keiksmažodžiai – bjauru, padorūs piliečiai nesikeikia, bet kartais taip norisi, net reikia, sakyčiau! Tada lendu į lietuvišką skrynelę. Daugelis net neįsivaizduoja, kiek čia yra žaismės ir linksmumo. Kai mano mažieji pradėjo skųstis, kad darželyje prie jų „lenda“, išmokiau dvi frazes: „Ak, tu rupūžyte rugienoj“ ir „Malonėk atsiknisti, ponaiti“. Auklėtojoms tąkart juoko buvo iki ašarų. Regis, niekas nesikeikė, bet tie, kam reikėjo atsiknisti, tikrai atsikniso.
Bet kartais nustebina seniai pamirštas, kažkada kažkam įprastas ir kasdieniškas, o dabar įdomiame kontekste atsidūręs žodis. (Supranti, kad tai trumputė akimirka, talpinanti daugybę dalykų, atspindinti kone visą kažkieno gyvenimą. Vaizdas matomas daugybei žmonių, bet niekas nekreipia į jį dėmesio.) Prieš keletą dienų stovėjau prie sankryžos, laukdama žalio šviesoforo signalo. Neilgtrukus priėjo pagyvenęs žmogus. Tvarkingas, baltagalvis, orus. Kostiuminės kelnės stropiai išlygintos, šviesūs marškiniai. Manasis senelis tokias kelnes vadindavo „po kantu“ (dievaži, dabar susimąsčiau, ar čia būta žargono, ar ko kito; mano senelio nėra jau daugybė metų).
Tas mano pakeleivis rankoje laikė „Maximos“ maišelį, jame matėsi kito prekybos centro reklaminis leidinys „Ruduo“. Daugiau ten nieko nebuvo. Tada apėmė toks keistas jausmas, kad šis žmogus yra ano, kito laiko, kad tos kelnės „po kantu“ jo anūkams, jei tokių turi, yra nesuvokiamas reikalas, nes jie patys dabar dėvi žiauriai sumaitotus, t. y. suplėšytus, džinsus.
Senelis – klasika, atgyvena, tamsuolis. Atsidūręs PC jis dažniausiai ieško duonos, kruopų, makaronų. Su nuolaida. Radęs sukaupia senjorišką drąsą ir išberia visus žvangančius kasininkei tiesiai į delną. Senolis iš praeito amžiaus, kai žmonės gyveno kaimuose ir važinėjo arkliais. Jis nežino, kas yra jaunimo mada, įvaizdis, madingi žodelyčiai. Su juo jaunam neįmanoma susišnekėti. Jis šneka aukštaitiškai, žemaitiškai arba dzūkiškai, bet čia, Vilniuje, niekas taip nekalba.
Taip ir vaikšto žmonės, prasilenkia vieni su kitais, o kaip pradėti kalbą, kad su tavimi kiti kalbėtų, ir nebežino. Bendros kalbos neranda ne tik suplėšyti džinsai ir kostiuminės kelnės „po kantu“. Daug kas neranda.
…pro atvirus pirmojo aukšto langus ir atitrauktas užuolaidas daug kur matosi ant stalo pintinėlėse pūpsantys raudonšoniai obuoliai.
Ruduo.