Tarp gausybės nuotraukų archyvų radau šią – sakyčiau, labai simbolinę foto. Ji jau sena, daryta 2005 metais. Laikas bėga, kai kurių svarbių Lietuvai žmonių jau nebėra, bet yra… tvoros. Tvora – viena didžiausių dilemų tiek atskiro individo, tiek valstybės gyvenime. Ir štai kodėl. Pirminė tvoros paskirtis – kažką nuo kažko apsaugoti. Tai gerai. Blogai, kad saugodamasis nuo tų kitų atsitveri, parodai, kad juo nepasitiki, kad nelauki jo ateinant į svečius.
Kiek daug žmonių mūsų šalyje yra apsitvėrę ne tik savo sodybas, namus, bet ir savo širdis. Apsitvėrė ir saugo nuo meilės, užuojautos, bendrystės. Tas, kas apsitveria širdį, užsikemša ir ausis, kad negirdėtų kito ir kitokio žmogaus minčių, prašymų, svajonių.
Ir be tvorų neišeina gyventi. Mūsų senoliai gyveno kaimuose, draugėje, visi viską apie visus žinojo, sakydavo, kad vienam kaimo gale nusičiaudėjus kitame gale būtinai kažkas pasakys „į sveikatą“, bet apsitverti tvora stengėsi kiekvienas. Pirmiausia jos reikėjo nuo palaidų vištų ir šunų, o taip pat ir nuo kaimyno, kad jis, neduok Dieve, nesugalvotų slapčia pasiimti kokią pėdą jo žemelės… Turbūt tada ir atsirado posakis „Gyvenkim kaip broliai, rokuokimės kaip žydai“.
Tvora nuo piktavalių lietuvis saugojo savo šeimą, vaikus, namus, turtą. O kaip svarbu buvo šulinys, sodas, gėlių darželis po langu. Kiek dainų sudėta apie išlydėjimą į karužę, apie palydėjimą iki vartelių, apie išsiskyrimą ir sugrįžimą, apie jausmą, kad „savuos namuos ir tvoros žydi“.
Jau 31 – eri metai, kaip esame laisvi, tačiau pastarieji mėnesiai Lietuvoje rodo, kad vyro ir moters šeimą reikia vėl ginti. Visgi laisvė – ne kai jūra atrodo iki kelių, ne gyvenimas su bet kuo ir bet kaip ir daug kartų, ne kai žmogus ieško savęs tarp 72 naujų lyčių pavidalų. Tai – ne laisvė, tai kažkas kito. Gal savinaika? Išeitų, kad tvora saugo žmogų ne tik nuo svetimų, bei ir nuo paties savęs.
Bet geriausia būtų, kad statytumėme tiltus – tikėjimo, pasitikėjimo, meilės, brolystės, vilties…
Lietuva,
būk
laisva!
Dabar
ir
visados.