Žemaitė yra bene reikšmingiausia figūra kalbant apie XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos kultūros ir literatūros situaciją, nors rašyti pradėjo beveik 50 – ties. Ji bendravo ir dirbo su visais, kam rūpėjo kuo greičiau nusimesti caro okupacijos jungą. Nebaigusi jokių universitetų, tik gyvenimo, sugebėjo pralenkti savąjį laiką, tam, kad padėtų kitiems, beveik 70 – metė su svarbia misija keliavo į Ameriką ir ten labai šiltai visur buvo sutikta.
Turbūt nėra lietuvio, neskaičiusio jos kūrinių. O kiek kritikos knygų prirašyta, kiek sukurta spektaklių. Vienas jų apie pačią Žemaitę, menu, truko ištisas keturias valandas. Tai vyko Šiauliuose apie 1987 – uosius. Ėjome tada į teatrą su klase ir, prisipažinsiu, visi draugiškai kentėjome, nes arba mes patys neapsižiūrėjome, arba mokytoja taktiškai nutylėjo, kiek viskas truks. Namo mane palydėjo klasės draugas. Sėdėjome laiptinėje ir dalinomės, kas ką iš to spektaklio supratome, net susiginčijome, dėl to skubiai buvau pakviesta namo, gavau didelės pylos, niekas netikėjo, kad renginys galėjo būti toks ilgas, kam čia sėdime, likau melagė, nes internete nieko tada negalėjai patikrinti – koks internetas, tada tik tik buvome pamatę mokykloje kompiuterius. Žodžiu, per Žemaitę teko visai nepelnytai nukentėti, o gal per režisierių, kuriam svarbus pasirodė visas rašytojos gyvenimas, o ne atskiri faktai…
Bet ne Žemaitė kalta, kad visais laikais vyksta dalykai, kurių nepasirinksi, kad žmogus priima sprendimus, kurie paskui tarsi suriša jo rankas ir kojas. Gimusi smulkiųjų bežemių bajorų šeimoje, kur likęs tik bajoriškas honoras, bet ne turtas, apsupta lenkų kalbos, tėvo mokoma lenkiškai rašyti ir skaityti, lavinimasis pas dėdienę Šėmose, 1863 m. sukilimas. Tai formuoja kaip imlią, smalsią, turinčią savo nuomonę asmenybę. Nuo mažens Julijai nesuprantama ir pikta, kad aplink tiek daug neteisybės, kad tėvas draudžia draugauti su baudžiauninkų vaikais. Vėliau pažintis Džiuginėnuose su dvaro eiguliu, baudžiauninkų sūnumi Laurynu Žymantu nulemia Žemaitės likimą. Pamilsta jį iš gailesčio, nes labai jau įtaigiai jis mokėjo pasakoti, kiek patyręs skriaudų, vargų, ir kančių. Niekas nesugeba Julijos atkalbėti nuo šių tuoktuvių – jai tai atrodo kaip aukščiausia pasiaukojimo dėl kito žmogaus forma. Greit supranta, kad „įkrito kaip muselė į išrūgas“. Vargas, skurdas, septyni vaikai, kraustymasis iš vietos į vietą nuomojant svetimą žemę, nemokėjimas ūkininkauti, vyro polinkiai lošti, išgerti, medžioti, vaidytis, kartais ir ranką pakelti, slaptas troškimas visa tai kažkam apsakyti, su kažkuo kalbėtis. Pradėjo rašyti, rašė sau, rašė lenkiškai, kai niekas nematė arba Žymantui priekaištaujant, kad netaupanti žibalo.
O paskui pažintis su kaimynų sūnumi Povilu Višinskiu. Dar viena pažintis, Žemaitės gyvenimą pasukusi dar kita kryptimi – literatūros, kultūros, visuomeninės veiklos, net politikos.
Įdomu tai, kad prieš abu savo svarbiausius gyvenimo posūkius sprendimus priėmė pati – tiek tekėti už bėdžiaus eigulio, tiek rašyti. Dabar gal tai ir neatrodo kažkas įspūdingo, bet tada viskas buvo kitaip. Drąsa, valia, užsispyrimas, pasitikėjimas savimi – štai ko moko Žemaitė savo gyvenimu.
Visai neseniai mūsų klasikė tarsi atgimė – ją keistu būdu ėmė aktualizuoti liberalios pakraipos jauni politikai: jos paminklą skvere „papuošė“ vaivorykštės spalvų vėliava, tiksliau, ją užrišo ant galvos, kaip naujovišką, gražesnę, ryškesnę. Buvo perpieštas ir Žemaitės portretas, kur skarelė irgi pritaikyta pagal šių dienų madą. Performansų iniciatoriai tokiais būdais siekia į save atkreipti dėmesį, šokiruoti, erzinti. Faktas, kad tai nepatinka daugumai žmonių, kurie į istoriją žvelgia su pagarba, bet gal netgi ne tai svarbiausia. Daug svarbiau, kad politikoje turime žmones, kurie nenori kalbėtis, diskutuoti – jie siekia tikrovę iš pradžių iškreipti, o paskui primesti kitiems.